Paskaitos

2020 m. spalio 2-4 dienomis vykusio festivalio „Heritas‘2020: (Į)krauk paveldą!“ metu Heritas komanda kartu su Vilniaus universiteto Istorijos fakultetu kvietė į alternatyvią diskusijų erdvę – idėjų ir bendrų sprendimų paieškos laboratoriją. Šioje festivalio erdvėje sudaryta galimybė susitikti, diskutuoti pasisakyti ir bendrauti paveldo teoretikams, praktikams bei visuomenei. Pristatyti Lietuvos ir užsienio tyrėjų moksliniai pranešimai, aktualizuojantys kultūros paveldą bei jo pritaikymą, reflektuojantys vertes. Visus mus sieja bendras tikslas – aktualizuoti ir išsaugoti kultūros paveldą. Laikas veikti kartu.

Diskusija
Moderatorius: Matas Šiupšinskas

Diskusijos dalyviai ir pranešėjai:
Dr. Martynas Mankus, „Paveldo reikšmių kaita: tarp prisitaikymo ir egzorcizmo“
Darius Žakaitis, „Paveldas ir kūrybos džiaugsmas“
Audrius Ambrasas, „Paveldo galia“

Interpretacija yra paveldo gyvybingumo šaltinis. Kol interpretacija neprakalbiname paveldo, jis yra tik nebyli ir nepažinta materija. Interpretuodami paveldui suteikiame prasmių. O pačias prasmes pradedame kurti ir perkurti, kad geriau suprastume, kas esame mes patys, kas mums yra praeitis. Būtent šis nuolatinis noras suprasti, prasmių kūrimas ir perkūrimas paveldą daro ne tik gyvybingą, bet ir leidžia jį vadinti atsinaujinančiu ištekliumi. „Paveldas – atsinaujinantis išteklius“ – skamba optimistiškai ir oponuoja minčiai, kad materialusis paveldas nuolat nyksta graužiamas laiko. Paveldo nykimas ir jo atsinaujinimas egzistuoja greta ir nepaneigia vienas kito. Atsinaujinimas nevyksta savaime. Norint sukurti tam tinkamas sąlygas, tenka ieškoti kompromisų, susijusių su klausimais, kiek galimi fiziniai pokyčiai neprarandant vertės ir kiek galima funkcijų ar reikšmių kaita. Taigi pirmoji diskusijos tema – pokyčių ir autentiškumo santykio problema. Antroji tema – paties paveldo, kaip ištekliaus, suvokimas. Remiamasi prielaida, kad paveldas yra išteklius, kuriam prasmę suteikia būtent jo panaudojimas. Taip savotiškai atmetama nuostata, kad kažkas galėtų būti vertinga savaime. Juk daliai praeities ženklų nebūtina tapti aktyvaus naudojimo objektais, kad jie atsiskleistų. Galbūt jų ramus buvimas „antrame plane“ ir yra jų tapatybė?

Diskusija
Moderatorius prof. dr. Rimvydas Laužikas

Diskusijos dalyviai ir pranešėjai:
Doc. dr. Zinaida Manžuch, „Visuomenės, bendruomenės ir paveldas: etinės komunikacijos problemos“
Nideta Jarockienė, „Paveldo komunikacija ir interpretacija Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje: idėjos, problemos ir iššūkiai“

Kalbėdami apie paveldo komunikaciją dažnai naudojame „sklaidos“ sąvoką, įsivaizduodami, kad visuomenei reikia tik prieigos prie paveldo objektų ir informacijos apie juos, o tai atlikus iškart įvyks dideli tikėtini pokyčiai. Iš tikro paveldo komunikacijos procesai yra kur kas sudėtingesni. Moksliniai tyrimai rodo, kad visuomenėje egzistuoja daug skirtingų tikslinių interesų grupių ir bendruomenių, kurių narius sieja skirtingos idėjos, ir šios idėjos lemia, kaip jų nariai supranta paveldą. Dėl šios priežasties paveldo komunikacijos institucijų ir šia veikla užsiimančių žmonių siunčiami pranešimai yra suvokiami ne tiesiogiai, o „verčiami“ į konkrečios bendruomenės „kalbą“. Šio proceso metu dalis siųstos informacijos yra prarandama, o kita dalis sukonstruojama į bendruomenei suprantamą pranešimą, naudojant savas taisykles. Taip gali atsirasti didžiulis skirtumas tarp siųsto pirminio pranešimo ir jo suvokimo tikslinėje auditorijoje. Dėl to paveldo komunikacijos tikslas (kurį turėjo institucija ar asmuo, siuntęs pranešimą) gali likti nepasiektas. Vienas šios problemos sprendimo būdų yra suprasti tikslines auditorijas, jų poreikius ir informacinę elgseną dar pranešimo konstravimo metu. Be to, svarbu žinoti pranešimo konstravimo ir siuntimo tikslą. Taigi paveldo komunikacijos profesionalas turi tapti ne informacijos „sėjėju“, o „vertėju“, kuriančiu tikslingus pranešimus konkrečioms auditorijoms.

Diskusija
Moderatorė: dr. Viltė Janušauskaitė

Diskusijos dalyviai ir pranešėjai:
Rolandas Janulis, „Restauravimas – tarsi detektyvas“
Dalia Stabrauskaitė, „Istorinių pastatų savitumo supratimo svarba ir stoka pritaikymo projektuose“
Viktoras Klepikovas, „Vienas objektas – viena istorija. Ar tikrai?“

Paveldas išlieka dešimtmečius, šimtmečius ar tūkstantmečius, ir šis jo egzistavimas susideda iš savitus pėdsakus paliekančių etapų. Mūsų laike (dabartyje) jie susijungia, tačiau tuo pačiu ir išlieka skirtingais vieno objekto gyvenimais. Kaip juos suderinti?

Pritaikymas – daugialypis procesas, kurio metu entuziazmas neretai prigęsta grėsmingos arba pilkos realybės žabanguose, todėl svarbu įvertinti įvairių, net pačių netikėčiausių ar buitiškiausių aspektų reikšmę „įkraunant“ paveldą. Paveldo objekto „įdarbinimas“ tampa jo „perkrovimu“ ir idėjine (keičiant paskirtį, prikeliant naujam, tačiau jau kitos funkcijos ir prasmės gyvenimui), ir technine (keičiant prastos būklės ar prarastus elementus, perplanuojant pagal naujus poreikius) prasme. Šiuos procesus dažniausiai lydi vidinis ar visuomeninis konfliktas, o šviesesniais atvejais – ir atradimo džiaugsmas. Kalbėdami su juos išgyvenusiais diskusijos pašnekovais, gvildensime tokius klausimus: galimybės ir jų ribos – ar egzistuoja tinkamos ir nepriimtinos paveldo objektų paskirtys, kas laukia crazy idėjų ir ar skausmingas nu(si)leidimas ant žemės; biurokratijos ir ribotų išteklių pinklės – kaip būtų galima palengvinti gaivinančiųjų paveldą naštą; autentiškumo problematika – kas yra materialusis ir sociokultūrinis autentiškumas, kaip jį saugoti, kaip išvengti užrestauravimo ar euroremonto; kompromiso būtinybė – ar paradimai ir kompromisai išties neišvengiami, kas gi galų gale yra maestro – paveldas ar jo naudotojai...

Diskusija
Moderatorius: doc. dr. Salvijus Kulevičius

Diskusijos dalyviai ir pranešėjai:
Doc. dr. Vaidas Petrulis, „XX a. architektūrinio palikimo įpaveldinimo kontroversijos“
Rėda Brandišauskienė, „Paveldo šeimininko beieškant – ekspertas ar bendruomenė? Lietuvos realijos ir perspektyvos“
Arūnas Survila, „Atgaiviname istorinius objektus ir vietas: paveldosauga – padeda ar trukdo?“

Diskusija skirta paveldosaugos procesų ir visų pirma paveldo „įkrovimo“ „trikdžių“ temai. Dėmesys skiriamas ne pačių „trikdžių“ (konfliktų) prigimčiai, tipologijai, vingrybėms, o jų pasekmėms. Klausiama, ar kiekvienas konfliktas jau savaime yra blogybė. O gal tai visuomenės nuomonių, paveldo prasmių ir paveldosauginių sprendimų įvairovės išraiška, iššūkiai, po kurių turėtų sekti ne susipriešinimas, o nauji ir kokybiškesni sprendimai? Skamba idealistiškai ir menkai įtikinamai, bet gal įmanomas ir toks konfliktų rezultatas? Diskusijoje bus mėginama apimti kelias perspektyvas, panagrinėti kelis skerspjūvius: paveldo apibrėžimo ir pažinimo problemos, sprendimų priėmimo „svorio“ problema (vaidmenų pasidalijimas tarp ekspertų, bendruomenės ir savininko, valdytojo), paveldosaugos sistemos lankstumo ir galimybių keistis klausimas.

Pranešimas
Pranešėja: Dr. Stephanie Herold

Nuo pat pradžių istoriniai paminklai tarnavo ne tik kaip istorinių įvykių liudininkai, bet ir kaip emocinio ryšio su jų įkūnijama praeitimi vietos. Emocinio tapatinimosi su meno kūriniais procesui įvardinti praėjusio amžiaus pradžioje istorikai sukūrė sąvoką „Einfühlung“. Šios sąvokos angliškojo vertimo „empatija“ vartojimas šiuo metu yra stulbinamai atgijęs paveldo ir muziejų studijų srityje.

Šiame kontekste empatija suprantama kaip galimybė asmeniškai, emociškai tapatintis su istorija, kuri nėra vien faktinė informacija. Be trokštamo gilesnio istorinių faktų reikšmės tam tikroms – neretai užribyje atsidūrusioms – žmonių grupėms supratimo, šis požiūris taip pat susijęs su istorijos emocionalizavimo rizika, kuri gali pasireikšti, pavyzdžiui, koncentracija į asmeninius likimus ir sudėtingų istorinių kontekstų neigimu.

Atsižvelgiant į šias prielaidas, šiame pranešime teigiama, kad empatija paveldo srityje neturėtų būti suvokiama kaip emocijomis paremto žinių perdavimo forma, o veikiau pradine šio žodžio prasme – kaip estetinis procesas, kuris galių semiasi iš asmeninio kontakto su materialiniu objektu ir jo aiškinamuoju atvirumu. Tai atveria naujas kultūros paveldo tvarkybos galimybes, kurios bus aptartos ir atsižvelgiant į jų apribojimus.

Pranešimas
Pranešėjas: Doc. dr. Vaido Petrulio

Praeityje tapatintai su progresu bei šiuolaikiškumu, XX a. architektūrai tenka prisitaikyti prie XXI a. iššūkių. Stilistinės bei techninės inovacijos, bylojusios apie kaitą, tempą ir dinamiškumą, prarado pirminę funkciją ir palaipsniui transformuojasi į praeities artefaktą bei potencialų paveldo objektą. Akivaizdu, kad vien dėl pastatų skaičiaus visų vienai ar kitai bendruomenei reikšmingų praeities liudijimų išsaugojimas autentišku pavidalu tampa sunkiai įveikiama užduotimi. Pranešime keliama prielaida, kad siekiant įprasminti ir aktualizuoti XX a. palikimą tenka ieškoti netradicinių strategijų, saugojimą interpretuojant ne tik kaip tradicinį vertingųjų elementų išlaikymą ateities kartoms, bet ir kaip aktyvų dialogą su praeitimi.

Paveldosaugos teorijoje yra susipynusios įvairialypės nuostatos, varijuojančios nuo klasikinės sampratos apie paveldą, kaip autentišką istorijos paminklą, iki kritinės paveldosaugos užmojų, skatinančių paveldą suvokti holistiniame tvariosios raidos, socialinių bei meninių eksperimentų kontekste. Atsižvelgiant į šias patirtis pranešime bus aptariama idėja, kad vertė ir saugojimas nebegali būti mechaniškai siejami su fizinėmis kokybėmis, nebandant analizuoti šių kokybių reikšmės skirtinguose socialiniuose kontekstuose. Kitaip tariant, apibrėžiant vertes ir saugojimo sampratą svarbus tampa ne tik fizinis artefaktas, tačiau ir nematerialusis aspektas – objekto formuojama kultūrinė nuoroda ir jos gyvybingumas naujame socialiniame kontekste.

Pranešimas
Pranešėjas: Dr. Felix Ackermann

Lukiškių kalėjimas – centrinis orientyras lietuviams, lenkams, žydams ir baltarusiams įsivaizduojant XX a. Vilnių. Pastatytas kaip modernus Rusijos imperijos kalėjimas, jis tapo valstybės prievartos ir smurto vieta, naudojama malšinant 1905 m. revoliuciją, dviejų Vokietijos okupacijų metu, vykdant holokaustą, sovietų du kartus įvykdytos Lietuvos aneksijos metu ir deformuojant lenkiškąjį Vilnių. Nors Vokietijos ir sovietų žiaurumus prieš Lietuvos gyventojus šiandien galima neabejotinai įtraukti į oficialiuosius totalitarinių režimų naratyvus, savo pranešime dr. Felix Ackermann ypatingą dėmesį skiria Lukiškėms kaip prievartinio daugiataučio ikikarinio miesto gyventojų sudėties gryninimo vietai, keldamas klausimą, ar kalėjimo istorija taps Lukiškių „tamsiuoju paveldu“.