Interpretacija yra paveldo gyvybingumo šaltinis. Kol interpretacija neprakalbiname paveldo, jis yra tik nebyli ir nepažinta materija. Interpretuodami paveldui suteikiame prasmių. O pačias prasmes pradedame kurti ir perkurti, kad geriau suprastume, kas esame mes patys, kas mums yra praeitis. Būtent šis nuolatinis noras suprasti, prasmių kūrimas ir perkūrimas paveldą daro ne tik gyvybingą, bet ir leidžia jį vadinti atsinaujinančiu ištekliumi. „Paveldas – atsinaujinantis išteklius“ – skamba optimistiškai ir oponuoja minčiai, kad materialusis paveldas nuolat nyksta graužiamas laiko. Paveldo nykimas ir jo atsinaujinimas egzistuoja greta ir nepaneigia vienas kito. Atsinaujinimas nevyksta savaime. Norint sukurti tam tinkamas sąlygas, tenka ieškoti kompromisų, susijusių su klausimais, kiek galimi fiziniai pokyčiai neprarandant vertės ir kiek galima funkcijų ar reikšmių kaita. Taigi pirmoji diskusijos tema – pokyčių ir autentiškumo santykio problema. Antroji tema – paties paveldo, kaip ištekliaus, suvokimas. Remiamasi prielaida, kad paveldas yra išteklius, kuriam prasmę suteikia būtent jo panaudojimas. Taip savotiškai atmetama nuostata, kad kažkas galėtų būti vertinga savaime. Juk daliai praeities ženklų nebūtina tapti aktyvaus naudojimo objektais, kad jie atsiskleistų. Galbūt jų ramus buvimas „antrame plane“ ir yra jų tapatybė?

Paveldas išlieka dešimtmečius, šimtmečius ar tūkstantmečius, ir šis jo egzistavimas susideda iš savitus pėdsakus paliekančių etapų. Mūsų laike (dabartyje) jie susijungia, tačiau tuo pačiu ir išlieka skirtingais vieno objekto gyvenimais. Kaip juos suderinti?

Pritaikymas – daugialypis procesas, kurio metu entuziazmas neretai prigęsta grėsmingos arba pilkos realybės žabanguose, todėl svarbu įvertinti įvairių, net pačių netikėčiausių ar buitiškiausių aspektų reikšmę „įkraunant“ paveldą. Paveldo objekto „įdarbinimas“ tampa jo „perkrovimu“ ir idėjine (keičiant paskirtį, prikeliant naujam, tačiau jau kitos funkcijos ir prasmės gyvenimui), ir technine (keičiant prastos būklės ar prarastus elementus, perplanuojant pagal naujus poreikius) prasme. Šiuos procesus dažniausiai lydi vidinis ar visuomeninis konfliktas, o šviesesniais atvejais – ir atradimo džiaugsmas. Kalbėdami su juos išgyvenusiais diskusijos pašnekovais, gvildensime tokius klausimus: galimybės ir jų ribos – ar egzistuoja tinkamos ir nepriimtinos paveldo objektų paskirtys, kas laukia crazy idėjų ir ar skausmingas nu(si)leidimas ant žemės; biurokratijos ir ribotų išteklių pinklės – kaip būtų galima palengvinti gaivinančiųjų paveldą naštą; autentiškumo problematika – kas yra materialusis ir sociokultūrinis autentiškumas, kaip jį saugoti, kaip išvengti užrestauravimo ar euroremonto; kompromiso būtinybė – ar paradimai ir kompromisai išties neišvengiami, kas gi galų gale yra maestro – paveldas ar jo naudotojai...

Nuo pat pradžių istoriniai paminklai tarnavo ne tik kaip istorinių įvykių liudininkai, bet ir kaip emocinio ryšio su jų įkūnijama praeitimi vietos. Emocinio tapatinimosi su meno kūriniais procesui įvardinti praėjusio amžiaus pradžioje istorikai sukūrė sąvoką „Einfühlung“. Šios sąvokos angliškojo vertimo „empatija“ vartojimas šiuo metu yra stulbinamai atgijęs paveldo ir muziejų studijų srityje.

Šiame kontekste empatija suprantama kaip galimybė asmeniškai, emociškai tapatintis su istorija, kuri nėra vien faktinė informacija. Be trokštamo gilesnio istorinių faktų reikšmės tam tikroms – neretai užribyje atsidūrusioms – žmonių grupėms supratimo, šis požiūris taip pat susijęs su istorijos emocionalizavimo rizika, kuri gali pasireikšti, pavyzdžiui, koncentracija į asmeninius likimus ir sudėtingų istorinių kontekstų neigimu.

Atsižvelgiant į šias prielaidas, šiame pranešime teigiama, kad empatija paveldo srityje neturėtų būti suvokiama kaip emocijomis paremto žinių perdavimo forma, o veikiau pradine šio žodžio prasme – kaip estetinis procesas, kuris galių semiasi iš asmeninio kontakto su materialiniu objektu ir jo aiškinamuoju atvirumu. Tai atveria naujas kultūros paveldo tvarkybos galimybes, kurios bus aptartos ir atsižvelgiant į jų apribojimus.

Lukiškių kalėjimas – centrinis orientyras lietuviams, lenkams, žydams ir baltarusiams įsivaizduojant XX a. Vilnių. Pastatytas kaip modernus Rusijos imperijos kalėjimas, jis tapo valstybės prievartos ir smurto vieta, naudojama malšinant 1905 m. revoliuciją, dviejų Vokietijos okupacijų metu, vykdant holokaustą, sovietų du kartus įvykdytos Lietuvos aneksijos metu ir deformuojant lenkiškąjį Vilnių. Nors Vokietijos ir sovietų žiaurumus prieš Lietuvos gyventojus šiandien galima neabejotinai įtraukti į oficialiuosius totalitarinių režimų naratyvus, savo pranešime dr. Felix Ackermann ypatingą dėmesį skiria Lukiškėms kaip prievartinio daugiataučio ikikarinio miesto gyventojų sudėties gryninimo vietai, keldamas klausimą, ar kalėjimo istorija taps Lukiškių „tamsiuoju paveldu“.