Heritas Kaune

Mykolo Žilinsko dailės galerijos kolonada, Kaunas
2021 m. rugsėjo 25 d. - spalio 24 d.

Ar susimąstėte, kada buvo sukurtas pirmasis grafitis? O pirmoji neofreska? Dar pirmykščio žmogaus urvuose? Ar Pompėjos gatvėse? O gal jau moderniais laikais ant autobusų, traukinių ar privačių lėktuvų?

Mildos Žiūkaitės paroda „Nuo vandalizmo iki paveldo: Kauno gatvės menas“ skirta urbanistinio meno ištakoms Kaune, siekiančioms sovietmetį. Kviečiame įsigilinti į pagrindinius skirtumus tarp daugelio maišomų sąvokų, tokių kaip grafitis ar neofreska, taip pat sužinoti, kur atsirado pirmieji Kauno grafičiai. Paroda pristato ir skirtingais dešimtmečiais vyravusias urbanistinio meno formas mieste, tuometinės žiniasklaidos reakcijas į piešėjus, ir tai, kaip praėjusio šimtmečio pabaigoje vandalizmu laikytas užsiėmimas virto miestiečių mylimu menu, kuriam jau taikomos apsaugos priemonės.

Grafitis "Hip-Hop" ant gyvenamojo namo Birželio 23-iosios gatvėje 14, Kaunas (aut. Ryč), Ričardo Jankevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Ar gatvės menas yra kultūros paveldo dalis? Ar turėtumėme jį saugoti, jei daugelis menininkų pripažįsta šio kultūros reiškinio laikinumą? Kaip apsispręsti, kuriuos darbus saugoti, o kurių ne? Ar turėtų būti saugomi konkretūs darbai, ar kūrimo procesas? Gatvės menui Lietuvoje išgyvenant klestėjimą, kyla šie ir kiti probleminiai klausimai. Nors, iš pirmo žvilgsnio, atrodytų, jog gatvės menas ir moksliškumas ne visai dera, sparčiai jam populiarėjant, auga jo gerbėjų gretos ir akademikų gretose. Viena iš jų – Norvegijos kultūros paveldo tyrimų instituto Osle tyrėja Laima Nomeikaitė – su kuria kartu gilinsimės ne tik į sudėtingus filosofinius ir praktinius gatvės meno išsaugojimo klausimus, tačiau, ir sužinosime, kuo skiriasi grafitis nuo neofreskos bei gatvės meno padėtis Norvegijoje ir Lietuvoje.

Kaip pristatytumėt save ir savo tyrimų lauką Jūsų nepažįstantiems žmonėms?

Aš esu visuomenės geografė, dirbu Norvegijos kultūros paveldo tyrimų institute Osle. Į mano tyrimų lauką patenka kultūros paveldas, miestų vystymosi plėtra, gatvės menas, urbanistika ir viskas, kas susiję su visuomene ir aplinka. Esu išvysčiusi projektą „Gatvės menas, kultūros paveldas ir miesto erdvė“, kuriame analizuoju gatvės meno ryšį su erdve, politiniu, socialiniu ir kultūriniu kontekstu.

Stencil Vardø mieste. Menininkas Husk Mit Navn. Foto Laima Nomeikaitė

Galima teigti, kad Jūsų tyrinėjama tema – gana nauja ir netgi kontraversiška. Dalis visuomenės gatvės menininkus vis dar sieja su vandalais, naikinančiais paveldą, tad požiūris į gatvės meną kaip paveldą iš tiesų novatoriškas.

Atsiranda vis daugiau ir daugiau mokslininkų, užsiimančių šiais tyrimais, nes gatvės menas tampa vis reikšmingesnis. 2017 m. įvyko konferencija Lisabonoje, kuri buvo skirta gatvės meno kaip kultūros paveldo temai. Ten susirinko labai daug skirtingų žmonių: paveldo konservavimo ekspertai, menininkai, mokslininkai, studentai. Bet taip, vis dar egzistuoja estetikos nelygybės gatvės meno sampratoje, nes tame formaliajame paveldo apibrėžime ir valstybinių paveldo įstaigų suvokime gatvės menas egzistuoja dažnai kaip legalus, bet jei apsiribojama tik toje mažoje erdvėje, atsiranda konfliktai, nes gatvės menas yra labai plati sąvoka.

Kaip apibrėžtumėt sąvoką „gatvės menas“?

Nėra tikslaus apibrėžimo, kas yra gatvės menas. Aš pati gatvės meną suvokiu kaip hibridinę meno šaką, kuri yra tarp legalios ir nelegalios, komercinės, ir nekomercinės veiklos, tarp tiesioginės materialios miesto erdvės ir interaktyvios erdvės. Kartais gatvės menininkas gali nupiešti nelegalų darbą, tačiau „prasimušti“ komercinėje veikloje ir atvirkščiai. Todėl mes visiškai negalime sugrupuoti šios veiklos – atsiranda įvairios nelygybės, kaip, tarkim, neofreskos (angl. murals) yra gerai, legalus darbas yra menas, nelegalus – vandalizmas, trafaretai (angl. stencils) yra menas, o grafičiai (angl. graffiti) arba parašai (angl. tagging) yra vandalizmas.

Kuo skiriasi daugelio dažnai painiojamos sąvokos „grafitis“ ir „neofreska“?

Visų pirma, skiriasi stilius, išraiška. Modernus grafitis gimė iš vadinamojo „spray can“ tapymo. Egzistuoja visokiausių formų grafičiai: įrašai ant gatvės statinių sienų panaudojant dažus, rašalą, 3D raidžių piešimas, kurias dauguma menininkų kuria kartu (atsiranda grupinė reikšmė). Daug gatvės menininkų savo karjerą pradėjo nuo grafičio ir po to pritaikė žinias kurdami trafaretus (angl. stencil) arba neofreskas.

Neofreska (angl. mural) yra hibridinė gatvės meno forma. Kūrimo procese, taip pat kaip ir grafičio, gali būti naudojami aerozoliniai dažai, bet piešinys yra didelio mastelio, dažniausiai kuriama individualiai. Neofreskos dažniausiai yra legalios, dabar būtų sunku surasti nelegalių. Neretai jos yra institucinės, nes reikalingas kontraktas su savininku.

 

Ar nelegalumas, laikinumas, protestas yra neatsiejami gatvės meno elementai? Jei taip, ar Lietuvoje šiuo metu paplitusius savivaldybių užsakytus meno kūrinius viešose erdvėse galima vadinti gatvės menu, jei tokie darbai praranda nelegalumo aspektą, dažnai yra „susaldinti“?

Taip, egzistuoja ši dilema. Daug teoretikų yra parašę, kad neofreskos neturėtų būti priskiriamos prie gatvės meno, bet čia gali kilti dvejonių, nes gatvės menas yra hibridinė meno šaka, o neofreskos yra dalis miesto erdvės. Yra teigiama ir neigiama pusė. Neofreskos išstumia nelegalią ir neformalią gatvės meno funkciją, bet, iš kitos pusės, ar geriau pilka siena? Viskas priklauso nuo menininko – ar tu ją tapai su vietiniais gyventojais, įvesdamas socialinę reikšmę? O gal darbas atliekamas tik dėl turtingo užsakovo ir yra sukuriama tik tai, kas diktuojama? Ar kūrinys bandomas pritaikyti prie miesto erdvės? Viskas priklauso nuo intencijos. Jei neofreskos funkcija tampa išskirtinai komercinė, tai, manau, kad tai nebėra gatvės menas.

Ką manote apie gatvės meno raišką senamiesčiuose, ant paveldinių objektų? Ar gatvės menas turėtų gimti ir gyvuoti tik miegamuosiuose arba pramoniniuose rajonuose?

Manau, kad tai priklauso nuo vietos. Jei kaip pavyzdį imsime Lisaboną, ten gatvės menas yra visur ir tai yra dalis miesto išraiškos: žmonės prisiriša prie piešinių, ir jie tampa dalimi miesto erdvės. Žiūrint iš kitos pusės, yra svarbu, kur tapoma, nes gali būti sunaikinta senų pastatų materija, turi reikšmės ir tai, kaip darbas atliekamas.

Pakalbėkime apie gatvės meną kaip kultūros paveldą. Ar gatvės meno įpaveldinimas – aktuali tema šiandien? Galbūt ji taps aktualia tik po 20-30 metų, kai atsiras laiko distancija, visuomenė pradės labiau vertinti kūrinius viešose erdvėse?

Ši tema yra aktuali dabar, manau, kad atsiranda supratimas. Susiduriama su probleminiu klausimu – kas yra kultūros paveldas? Mano suvokimu, kultūros paveldas yra procesas. Gatvės menas vertinamas kaip kultūros paveldas, nes skirtingi procesai prisidėjo prie jo kūrimo. Svarbiausia suprasti, iš kur gatvės menas yra kilęs ir kokia jo reikšmė. Gatvės menas yra labai kompleksiškas reiškinys, jo istorija siekia Pompėjos laikus, o modernaus gatvės meno ištakas galima rasti dadaizmo kultūriniame judėjime. Gatvės meno pradžia ir esmė buvo kovoti prieš sukomercintą, legalią, funkcionuojamą erdvę. Jei neatsižvelgiama į tai, atsiranda konfliktai. Šiandien prie jo kūrimo proceso prisideda internetinė erdvė, socialiniai tinklai, diskusijos, fotografavimas ir kiekvienos dienos praktika.

Jei gatvės menas yra paveldas, tai ar turėtumėme saugoti kūrimo aspektą kaip nematerialaus paveldo dalį, ar patį materialų kūrinį?

Moksliškai pripažinta, kad negalima įrėminti gatvės meno mieste, nes šis saugojimo metodas priešinasi kūrinio prigimčiai, autentikai. Gatvės menas nuo pat jo ištakų buvo prieinamas visiems. Įrėminant kūrinys formalizuojamas, praranda savo esmę, reikšmę. Yra nemažai pavyzdžių, kai įvairių miestų savivaldybės įrėmino tokių žinomų menininkų kaip Banksy, Blek le Rat, Dolk kūrinius, paskatindami neigiamus procesus. Tokiais atvejais siena įgaudavo milžinišką vertę, žmonės sužinojo, kad, pavyzdžiui, Banksy darbas vertas pusės milijono, todėl pradėdavo savintis sienas. Toks saugojimo būdas yra vienareikšmiškai netinkamas.

 

Jei tradiciniai saugojimo metodai pvz.: fizinis įrėminimas ar teisinis objekto įpaveldinimas yra netinkami gatvės menui, kokie alternatyvūs saugojimo metodai turėtų būti naudojami šiam kultūros reiškiniui?

Geriausias gatvės meno apsaugojimo būdas – nuolatinis diskutavimas. Jis gali gimti protestų metu, kai savivaldybė nutrina menininko kūrinį, tada atsiranda dialogas ir išsiaiškinama, kad darbas yra svarbus žmonėms. Tuomet kūrinį reikia išsaugoti, o jei jis jau sunaikintas – pvz.: galima prašyti autoriaus jį atkurti ar restauruoti. Netgi destrukcija gali būti savotiškas apsaugojimo būdas, juk apsauga gali būti ne tik fiziška. Per destrukciją ir konfliktus kyla diskusijos, kurių metu gali keistis negatyvi samprata apie gatvės meną. Svarbus nematerialus supratimas: kokia yra gatvės meno reikšmė? Reikia analizuoti ir suprasti šį reiškinį, imti interviu, fotografuoti, rašyti knygas, eksperimentuoti, teikti žinias. Man daugiau įdomi pati dalijimosi žiniomis praktika, savo žinių atnaujinimas, supratimo, tarkim, ką ta pati destrukcija pasako apie socialinį ir politinį pokytį, ugdymas. Taip pat reikia galvoti, kaip pakeisti neigiamą sampratą apie gatvės meną, kaip įtraukti senelius, kurie yra vieniši, į kūrybos viešose erdvėse procesą, kokią reikšmę gatvės menas gali jiems teikti. Tai daug reikšmingiau, nei tai, kaip galėtumėm fiziškai apsaugoti gatvės meną. Beje, norint saugoti tradiciniu būdu, atsiranda nelygybė, nes dažnai bus saugomi tik legalūs darbai ar neofreskos. Taigi, nėra vieno, tinkamiausio atsakymo į šį klausimą ir tuo yra unikalus gatvės menas – jis provokuoja visas klasikines kultūros paveldo sampratas.

Kokie kriterijai turėtų padėti apsispręsti, kuriuos gatvės meno kūrinius saugoti, o kurių ne?

Gatvės menas yra labai įdomi kultūros paveldo dalis. Galima nutapyti pačią gražiausią neofreską, po mėnesio ją nutrinti ir nesulaukti jokios reakcijos. Būtent todėl negalima įvertinti, kuriuos darbus reikia saugoti, nes grožio kriterijus nėra reikšmingiausias. Kartais ir mažas šablonas turi labai didelę reikšmę. Negalima nuspėti žmonių prisirišimo, nes tapatinimasis, prisirišimas atsiranda per kiekvienos dienos praktikas, tokias kaip vaikščiojimas, kurių metu formuojasi kūninis, jausminis prisirišimas. Ne visi gatvės meno darbai turi būti apsaugoti, nes nėra žinoma, kurie iš jų yra svarbūs, kol jie nenutrinami. Kai darbas yra pašalinamas, gali kilti įvairūs protestai, per kuriuos išaiškėja, ar tai kultūros paveldas, ar ne.

Pavyzdžiui, kai gyvenau Bergeno Møhlenpris rajone, vietinis menininkas Argus sukūrė trafaretą (angl. stencil) „What do you see?“. Jis ten išliko 4 metus, vietiniai prie jo prisirišo ir staiga valstybinės įstaigos darbuotojas, atlikdamas jam skirtą darbą, jį nutrynė. Kilo protestai, išaiškėjo šio darbo reikšmė. Vienas kaimynas netgi prasitarė, kad pasiilgo ritualo, kai vaikščiodamas su savo šunimi kiekvieną rytą matydavo, kaip šis netoli darbo atlikdavo gamtinius reikalus. Atsirado tapatinimasis, prisirišimas per kiekvienos dienos praktiką. Tai gali būti labai svarbu žmonėms. Vietiniai gyventojai menininko paklausė, ar šis darbą galėtų pertapyti. Kai Argus sutiko, protestai nurimo.

Daugelis gatvės menininkų pripažįsta gatvės meno laikinumo aspektą. Ar tokiu atveju verta rūpintis šio kultūros reiškinio išsaugojimu, jei laikinumas užkoduotas jo savastyje?

Gatvės menas yra dinamiškas ir trumpalaikė jo forma yra esminė. Iš vienos pusės, nutrynus darbą atsiranda vieta kitiems, bet iš kitos pusės – žmonėms, prisirišusiems prie kūrinio, destrukcija gali sukelti stresą. Prieš vykdant pokyčius, reikia atlikti analizę, paklausti žmonių, ar jiems šis darbas yra svarbus ir reikšmingas. Jei taip, darbą reikėtų išsaugoti, o jei jis nyksta, aiškintis, ar tas pats menininkas norėtų jį restauruoti. Gatvės menas daug pasako apie miestą ir koks jis turi būti – miestas negali būti vien tik formalizacija, nes žmonės nėra robotai – mes prisirišam.

 

Pakalbėkime apie gatvės meno kultūros skirtumus Lietuvoje ir Norvegijoje. Kur menininkai reiškiasi aktyviau ir kur tokiai raiškai sudarytos geresnės sąlygos?

Lietuvoje gatvės menas atsirado vėliau, natūralu, kad užtrunka laiko, kol bet kokia veikla pritampa. Tas pats buvo ir Norvegijoje. Bergene iš pradžių niekas nekreipė dėmesioį gatvės meną, pats Banksy buvo apsilankęs šiame mieste 2000 m., niekas jo tuomet nežinojo, ištrynė jo piešinius. Tas pats buvo su Dolk, kuris yra vienas žymiausių Norvegijos gatvės menininkų, kūriniais. Dabar Bergene yra daug galerijų, klesti įvairios gatvės meno rūšys. Aišku, jau egzistuoja ir komercija. Bet jei kaip pavyzdį imsime Oslą, ten vyrauja „zero tolerance“ politika gatvės menui. Jis trinamas, sienos valomos kasdien. Manau, kad Kaune egzistuoja geros sąlygos gatvės menui vystytis, mieste mačiau labai daug gražių piešinių, kurie puikiai pritaikomi prie erdvės. Norvegijoje dabar beveik kiekvienas miestas turi savo gatvės meno festivalį. „Nuart“ Stavangeryje buvo pirmasis gatvės meno festivalis 2001 m., labai gerai žinomas visame pasaulyje. Jo metu reiškiasi įvairios gatvės meno formos – legalios ir nelegalios. Vėl, palyginus su Lisabona, ten yra visiškai kitaip, ten yra tiek daug visokių gatvės meno formų, sostinėje net įsteigta grupė „Urbana“ – konservavimo įstaiga, kuri prižiūri gatvės menus. Pietų Europoje pasireiškia visai kitos gatvės meno formos, nes ten vyrauja ilgametė gatvės meno tradicija, kuri yra dažnai politiška.

Nemanau, kad būtų galima lengvai vertinti, kur yra geresnės sąlygos, priklauso nuo miesto, priklauso, kaip vertinsim. Kiekvienas miestas turi savitumo, išsiskiria, todėl neteisinga sakyti, kad Bergenas yra pats geriausias, o Oslas mažiau geras, nes Osle vyrauja grafičiai, o Bergene labiau paplitę trafaretai ir panašiai. Svarbiausia ne kiek daug, o kokią reikšmę turi ir kokią funkciją atlieka gatvės menas. Ar ji psichologinė, ar socialinė, ar politinė, ar komercinė? Įdomu analizuoti skirtingus gatvės meno aspektus.  

Stavangeris Norvegijoje – pramoninis miestas. Ar gatvės menas gali tapti „išeitimi“ tokiems miestams, neturintiems įspūdingų rotušių ar gotikinių bazilikų? Ar gatvės menas traukia turistus?

Taip, aš manau, kad Stavangeris yra gerai žinomas užsienyje būtent dėl gatvės meno. Gatvės menas augina miesto patrauklumą, o kai miestas patrauklesnis, atsiranda investicijos. Skrendant su Norwegian, vartant jų leidinį, galima pamatyti pasiūlymus dalyvauti gatvės meno festivalyje Stavangeryje, taip formuojamas naujas požiūris į šį miestą, tačiau nemanau, kad miestas gali užsidirbti labai didelius pinigus vien iš gatvės meno.

Šis pokalbis yra interviu ciklo su gatvės menininkais, rengiamo tarptautinio kultūros paveldo pažinimo festivalio „Heritas“ iniciatyva, dalis. Tai pirmasis tokio tipo renginys Baltijos šalyse, apimantis kultūros paveldo pažinimo, tvarkybos, technologijų temas. „Heritas“ yra savanoriška, pilietinė iniciatyva, skirta ne tik siauram kultūros paveldo specialistų ratui, tačiau ir plačiajai visuomenei, neabejingai paveldui. Daugiau informacijos – www.heritas.lt

 

Milda Žiūkaitė