DISKUSIJŲ IR ĮKVĖPIMO ERDVĖ

 

Birželio 10 d., 11:00-17:00

Lenpjūvė, Partizanų g. 5, Švenčionėliai 

Diskusija
11:00-12:00

Moderatorius Rimvydas Laužikas, Vilniaus universitetas

Diskutuoja:
Laurita Peleniūtė, folkloro atlikėja, muzikantė, lektorė

Loreta Sungailienė, Lietuvos nacionalinis kultūros centras

Milda Valančiauskienė, Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija

Nematerialus paveldas Lietuvoje yra, tačiau kartu jo ir nėra. Lietuva yra ratifikavusi šiais metais 20-metį mininčią UNESCO „Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją“; yra sukurtas ir nuolat pildomas „Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas“. Tačiau, nacionaliniuose teisės aktuose kur kas dažniau vartojamas ne „nematerialaus kultūros paveldo“, bet „etninės kultūros“ terminas. Tad kas yra nematerialus kultūros paveldas Lietuvoje? Koks jo santykis su etnine kultūra? Kodėl panašius tikrovės
reiškinius įvardiname skirtingais terminais? Ar tai yra sinoniminiai dalykai? Gal – vienas kitą papildantys? O gal jie yra skirtingi, oponuojantys vienas kitam? Kaip – šiame kontekste – veikia valstybinė nematerialaus kultūros paveldo puoselėjimo sistema? Šias problemas pristatysiu savo įvadiniame pranešime. Šiuos klausimus aptarsime ir diskusijos metu.

Rimvydas Laužikas - dirbu Vilniaus universitete. Su nematerialiuoju kultūros paveldu dažniausiai susitinku virtuvėje, nes gastronomijos tradicija, jos veikimas dabartyje, jos svarba mūsų tapatumui – yra
viena iš mano tyrimo erdvių. Nematerialus paveldas yra ir viena mano atsakomybės sričių, nes nuo šių metų tenka dirbti UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo Tarpvyriausybinio komiteto Vertinimo
komisijoje.

Sodų ekspozicija A. ir J. Juškų etninės kultūros muziejuje Vilkijoje, Kauno r.
Gintauto Trimako nuotr., 2021 m.
Lietuvos nacionalinio kultūros centro archyvas.

Diskusija
12:20-13:20

Moderatorius Arūnas Survila, Nacionalinis socialinės integracijos institutas

Diskutuoja:

Guoda Bardauskaitė, Bendruomenė „Miško uostas“

Arūnas Giraitis, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos

Arminas Vareika, Pumpėnų malūnas

Paveldas yra tapatumo pamatas, bet kodėl ne aplink kiekvieną Lietuvoje paveldo objektą yra bendruomenės? Kodėl greta griūva paveldas, o remontuojame mažiau reikšmingus pastatus? Ar galime regionuose esantį kultūros paveldą perduoti bendruomenėms? Paveldą sunku komercializuoti, bet jis gali tarnauti bendruomenių poreikiams, bet nei viena bendruomeniškumą skatinanti priemonė neskatina to susieti (Leader ar SADM bendruomenių programos). Kultūros programos sunkiai pasiekia bendruomenių veiklą. Ši diskusija tyrinės ryšį tarp paveldo puoselėjimo ir bendruomenės vaidmens. Tris kalbėtojus jungia bendra tema, tačiau skirtingais požiūriais į bendruomenės vaidmenį paveldo srityje. Aptarsime, kodėl bendruomenė yra būtina paveldo puoselėjimui ir kaip ji įgalina jo išsaugojimą ir panaudojimą; kokie yra trukdžiai būti arti paveldo, su kuriais bendruomenė gali susidurti dėl skirtingų interesų, prioritetų ar modernizacijos; kokia yra bendruomenės svarba siekiant, kad paveldas būtų puoselėjamas atsižvelgiant į šių dienų aktualumą. Diskusija sieks išryškinti bendruomenės reikšmę paveldo puoselėjimui ir atkreips dėmesį į galimus iššūkius bei būdus, kaip stiprinti bendruomenės ryšį su paveldu.

Arūnas Survila - neįprastai įvairiapusiškas socialinis inovatorius, kuris savo praktikoje ne tik sprendžia socialines problemas, bet ir siekia išsaugoti kultūros paveldą. Jo įvairūs projektai apima „Inovatorių slėnį“, kuriame prikelia Basųjų karmelitų vienuolyną kaip inovatyvią erdvę, skatinančią socialinę inovaciją ir kultūros plėtrą. Be to, jis taip pat vykdo „Kamariškių dvaro“ atgaivinimo ir įveiklinimo projektą, siekdamas paversti senąjį dvarą menininkų rezidencijos vieta. Arūnas Survila sujungia kultūrinį paveldą su kūrybiškumu, kurdamas erdves, kuriose menininkai gali išreikšti savo talentą, tuo pačiu atgaivindamas vietinį paveldą ir įkvėpdamas naujas kartas.

Diskusija
14:00-15:00

Moderatorius Norbertas Černiauskas, Vilniaus universitetas

Diskutuoja:

Žygimantas Buržinskas, istorikas

Daiva Gasiūnienė, architektė

Eugenijus Kaminskis, vietokūros ekspertas

Lietuvoje ne vienas miestas ar miestelis aktyviai ieško savo tapatybės ir išskirtinumo. Tuo tikslu rengia simpoziumus, dirbtuves, pasitelkia įvairius ekspertus ir inicijuoja diskusijas. Tokios paieškos kartais baigiasi sėkme ir vietos bendruomenė savo augimui išnaudoja gyvenamosios aplinkos kultūrinius klodus, paveldą. Tačiau dažnai tapatybės paieškos baigiasi dar neprasidėjusios, įstringa vienadieniuose projektuose, o konkretus paveldas bendruomenes labiau prislegia nei sustiprina.

Šioje diskusijoje mėginsime atrasti sėkmės formulę, kuri padėtų Lietuvos miestams ir miesteliams savo tapatybės pamatus ir į savo kasdieninį gyvenime sėkmingai integruojant paveldą.

Norbertas Černiauskas - esu istorikas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojas. Viena iš mano domėjimosi sričių – praeities reprezentacijos Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Tyrinėdamas šį klausimą esu aplankęs daugelį Lietuvos miestų ir miestelių, diskutavęs su vietos bendruomenėmis.

nuotr. aut. Norbertas Černiauskas

Diskusija
15:20-16:20
Moderatorius  Salvijus Kulevičius, Vilniaus universitetas

Diskutuoja:

Regina Leknickienė, architektė

Robertas Motuzas, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos

Vaidutė Ščiglienė, Valstybinė kultūros paveldo komisija

Apibendrinimas ir pabaiga

Kokia turi būti paveldosaugos sistema – centralizuota ar decentralizuota ir labiau remtis vietos valdžia ar vietos bendruomenėmis? Koks turi būti ekspertų ir paveldo bendruomenių vaidmuo paveldosaugoje, kas turi būti pagrindiniu jos subjektu ir kam turi priklausyti sprendimų galia? Tokie ir panašūs klausiamai neramina nūdienos paveldosaugos filosofus (teoretikus) ir praktikus. Nors vakarietiškos tendencijos jau susigulėjusios ir gana aiškios, Lietuvos erdvėje šios temos dar tebelikusios diskusijų, idėjų ir idealų lygmenyje. Apmąstant šiuos principinius ir strateginius klausimus, Lietuvos atveju, dera pradėti nuo savivaldybių vaidmens paveldosaugos sistemoje ir procesuose temos. Bet tik palietę ją, susiduriame su gerokai žemiškesnėmis realijomis ir problemomis. Yra į paveldą atsigręžusių ir jam ištikimų savivaldybių, kur paveldosauginis sąmoningumas, regis, yra „įaugęs“ ir nesikeičia net keičiantis politinei valdžiai savivaldybėje. Tačiau apie kitas savivaldybes sakome, jei tik leistume jų valią, tai reikštų mirties nuosprendį paveldui. Kas lemia tokias skirtingas savivaldybių „tradicijas“ ir kaip galima (jeigu iš viso galima) įtvirtinti paveldui palankesnes nuostatas? Viso labo 9 iš 60 savivaldybių turi savo nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybas. Gal tai yra ženklai, kad Lietuvos savivaldybės nenori ar negali dalyvauti paveldosaugos sistemoje? Šiuos neraminančius klausimus kelsime ir gvildensime Heritas diskusijoje – „Savivaldybių vaidmuo paveldosaugoje: lūkesčiai ir realijos“.

Salvijus Kulevičius - tenka derinti kelias sritis – akademinę, ekspertinę ir praktinę. Ir visos jos susijusios su kultūros paveldu. Jau beveik 15 metų dirbu Vilniaus universiteto Istorijos fakultete, pagrindinį dėmesį skirdamas paveldo ir atminties sąveikų, paveldosaugos istorijos ir panašiems tyrimams bei su paveldu susijusių dalykų dėstymui. Esu Valstybinės kultūros paveldo komisijos bei Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos narys. Mielai įsitraukiu į kartu su vietos bendruomenėmis ir institucijomis vykdomus projektus. Štai jau daugiau nei 5 metus bendradarbiaujame su Pasvalio krašto muziejumi tyrinėdami Šiaurės Lietuvos pramonės paveldą. Pastarosios veiklos sugrąžina prie Lietuvos paveldosaugos realijų ir praktinių klausimų.

„Siaurukas“, Jūratė Šliaužytė, 2020 m.