Interpretacija yra paveldo gyvybingumo šaltinis. Kol interpretacija neprakalbiname paveldo, jis yra tik nebyli ir nepažinta materija. Interpretuodami mes paveldą „įkrauname“ prasmėmis. O pačias prasmes pradedame kurti ir perkurti tam, kad geriau suprastume, kas esame mes patys, kas mums yra praeitis. Būtent šis nuolatinis noras suprasti, prasmių kūrimas ir perkūrimas paveldą daro ne tik gyvybingu, bet ir atsinaujinančiu ištekliumi. „Paveldas – atsinaujinantis išteklius“ – skamba optimistiškai ir oponuoja minčiai, kad materialus paveldas nuolat nyksta graužiamas laiko.

Diskusijos tema – naujasis paveldas – daugiabučių gyvenamųjų namų kompleksai ir rajonai. Atėjus laikui juos renovuoti keliamas klausimas – ar jie pasižymi kokiomis nors vertėmis, o jei taip, tai kokiomis. Ar gali vertę įgauti tai, kas atsirado kaip masinė gyvenamoji statyba? Ar šiai architektūrai privalu taikyti unikalaus kūrinio kriterijus, ar tai daugiau socialinę ir istorinę vertę turintys objektai šiuolaikinėje, į tvarumą orientuotoje visuomenėje? Ar kartotinė architektūra apskritai turi paveldo vertę ir ar verta išsaugoti bent vieną kompleksinį masinės gyvenamosios statybos rajoną kaip laikmečio ženklą ir labiausiai paplitusią XX a. antros pusės Lietuvos gyventojų būsto formą? Ką patys gyventojai mano apie ketinimus saugoti tokius rajonus? Ką ir kaip galėtų papasakoti išsaugotas daugiabučių rajonas?

Dr. Marija Drėmaitė – architektūros istorikė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorė, Europos Tarybos Jungtinio programavimo iniciatyvos Kultūros paveldas mokslinės tarybos narė, tyrinėja XX a. architektūros ir industrializacijos paveldą.

Perfrazuojant Gregorį Ešvortą (Gregory John Ashworth), prasmės, kurios slypi daiktuose, yra svarbiausia, tačiau daiktai yra tai, ką mes galime išsaugoti. Tai kertinis materialaus kultūros paveldo dėsnis. Kai susiduriame su prasmių daiktiškumu, mus natūraliai pradeda riboti ne tik fizinis pavidalas, bet ir ištekliai, būtini tokiam pavidalui išsaugoti. Gal dėl to viena iš dažniausių paveldo konfliktų priežasčių yra žmonių pasiryžimo prisidėti prie išsaugojimo laiku, turtu ir pinigais stoka. Taip kyla dilema – ar būti autentiškam apsimoka. Žinia, tai daugiau retorinis klausimas, nes kiekvienas vertiname skirtingus dalykus, todėl skirtingai paskirstome ir išteklius, tačiau jis tampa aktualus, kai autentiškumui išsaugoti pasitelkiami bendri finansai ar kai atsiranda visuotinė autentiškumo paklausa. Esama kritinių ar karščiausių atvejų, kurie įkaista iki baltumo. Paliesiaus dvaro, Kauno tvirtovės telegrafo, Kauno ir Klaipėdos centrinių paštų projektai – keli iš jų. Būtent į juos atsiremdami ir kviečiame diskutuoti, ko mus moko konfliktai dėl paveldo.

Renaldas Augustinavičius – paveldosaugos specialistas nuo 2002 m. Dirbta Kultūros paveldo centre, Kultūros paveldo departamente ir Kultūros ministerijoje, šiandien – Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direktorius. Sukaupta patirtis kultūros vertybių apskaitos, tvarkybos, kontrolės ir administravimo srityse. Nuo 2007 m. Vilniaus universitete dėsto paveldosaugos, geoinformacinių technologijų ir statistinių metodų taikymo archeologijoje dalykus.