Kaip tinkamai rūpintis senais dokumentais ir knygomis

A. Smetonos pasakyta parašyta, 1927-1934, Kaunas: Pažanga, 1935. Tado Lomsargio įrišas. VU bibliotekos Retų spaudinių skyriuje saugomas egzempliorius.

Kultūros paveldo saugojimu užsiima ne tik institucijos ir specialistai. Tai darome kiekvienas, saugodami brangų šeimos palikimą, esantį mūsų namuose. Didelė šio palikimo dalis yra grafiniai darbai – knygos, dokumentai, piešiniai. Kaip jais tinkamai rūpintis pataria Vilniaus universiteto bibliotekos restauratorė, Dead Shirt Society ir Siberiana Books projektų iniciatorė Ieva Rusteikaitė.

Ar galėtumėte pasidalinti patarimais, kaip geriausia taisyti įplyšusias ar plyštančias knygas? Ar galima naudoti lipnią juostą, klijus?

Namų sąlygomis profesionaliai pataisyti knygą nėra lengva, tačiau pristabdyti problemas įmanoma. Pirmąją pagalbą suteikti galima keliais būdais. Jei knyga suplyšo, galite naudoti specialią archyvinę lipnią juostelę (filmoplast®), kuri, prireikus, yra lengvai pašalinama ir dokumentui labiau nepakenkia. Vis dėlto, tektų pavargti tokios juostelės ieškant – kiekvienoje kanceliarinių prekių parduotuvėje jos neįsigysite. Paprastesnė išeitis – įplyšimus suklijuoti popieriaus juosta, naudojant tapetams skirtus klijus, turinčius grįžtamojo ryšio poveikį. Galite naudoti ir kitokius klijus, bet reikėtų vengti silikatinių klijų ir lipalo.

Buityje įprastų lipnių juostų naudoti nerekomenduoju. Laikui bėgant jų sudėtyje esančios medžiagos senėja ir dar labiau pažeidžia dokumentą – klijai įsigeria į popieriaus pluoštą ir pakeičia jo struktūrą, palieka dėmes. Restauratoriai gali užtrukti valandų valandas bandydami pašalinti tokį paprastą greito naudojimo dalyką, kaip lipni juostelė.

Taisant knygą labai svarbu perplyšusias, atsiklijavusias ar atplyšusias dalis sudėti kuo tiksliau į pirminę padėtį. Net ir tinkamais klijais netiksliai suklijavus įplėšas, toliau naudojantis knyga ima formuotis mechaniniai pažeidimai – raukšlės, deformacijos, įtampos, dėl kurių pažeidimų apimtis plečiasi.

Kaip tinkamai rūpintis knygomis: ar galima jas laikyti prie lango, kaip sudėti lentynoje – stačiai, ar guldyti? Ar kenkia knygoms, jei dulkes nuo jų valome drėgna šluoste?

Tinkama knygų priežiūra yra geriausias būdas užtikrinti jų ilgaamžiškumą. Nors natūralus medžiagų irimas yra neišvengiamas, prailginti mus supančių daiktų gyvenimą tikrai įmanoma. Atsargus knygų naudojimas leidžia išvengti per greito jų susidėvėjimo. Knygos lentynoje neturėtų būti labai suspaustos jau vien todėl, kad nebūtų sudėtinga iš lentynos knygą pasiimti jos mechaniškai nepažeidžiant.  Laikomos stačiai knygos turėtų būti taisyklingoje vertikalioje padėtyje – krypdamos įstrižai jos greičiau deformuojasi. Guldyti reikėtų storas ir sunkias knygas. Geriausia knygas laikyti apsauginiuose dėkluose arba aplenkti aplankais. Tačiau suprantu, kad tai ne visada yra įmanoma, o gal neatitinka ir estetinių poreikių – dažnai atviros knygų nugarėlės džiugina bibliotekos savininko akį.

Nejudinamos knygos gali būti pažeidžiamos dėl aplinkos poveikio. Apibendrintai galima tarti, kad yra trys pagrindiniai dalykai, kuriais grįsta taisyklinga dokumentų priežiūra: temperatūra, drėgmė ir šviesa. Svarbiausia yra užtikrinti tinkamą ir daugmaž pastovų šių trijų faktorių santykį. Reikėtų vengti knygas laikyti arti lango, kuris yra drėgmės, saulės šviesos  ir šilumos bei šalčio šaltinis. Be to, mūsų būstuose po langais dažniausiai būna ir radiatoriai. Nereikėtų knygų lentynos statyti prie išorinės – šaltos, drėgmę sugeriančios – sienos. Kyla rizika, kad knygos pradės pelyti. Tinkamiausia knygų laikymui – vėdinama namų vieta, atokiau nuo tiesioginių saulės spindulių ir šilumos bei šalčio šaltinių. Dulkes nuo nepažeistų knygų geriausia yra valyti dulkių siurbliu, pritaisius antgalį su švelniu, paviršių nebraižančiu šepečiu.

Ką daryti, jei įplyšo iš bibliotekos pasiskolinta knyga? Ar taisyti pačiam ir tuomet grąžinti, ar geriau pirmiau prisipažinti dėl „nusikaltimo”?

Jeigu pažeidimai yra smulkūs, galite pataisyti aukščiau minėtais būdais, naudodami kokybišką lipnią ar popierinę juosteles. Jeigu pažeidimai rimtesni, reikėtų ieškoti knygrišio, restauratoriaus arba tiesiog mėginti paaiškinti bibliotekos darbuotojui, kas nutiko. Ne visos bibliotekos turi galimybę knygas taisyti ir restauruoti savo institucijoje, tačiau galbūt jie perka tokią paslaugą arba turi savo politiką tokiais atvejais.

Koks yra skirtumas tarp dabartinio ir senesniojo knygų įrišimo būdų, naudotų medžiagų? Ar mūsų protėvių knygos buvo patvaresnės?

Skirtumas yra didžiulis. Senosios knygos rišamos prie virvelių arba odos, pergamento, audinio juostelių, vadinamųjų ryšių, kurie perveriami per knygos kietviršių pagrindus. Sunkiuose ir didžiuliuose viduramžių giesmynuose kietviršių pagrindams naudotas medis, segtuvai, metaliniai apkaustai. Tokia knygos struktūra yra nepaprastai tvirta. Be to, yra daugybė kitų struktūrinių niuansų, būdingų kiekvienam regionui, atskiroms dirbtuvėms. Knygų spaudos ir įrišimo technikos iki pat mūsų dienų rėmėsi ta pačia dialektika tarp technologinių laimėjimų ir rinkos poreikių: knygų reikėjo vis daugiau, vis greičiau, vis lengvesnių ir vis pigesnių. Nors šiuolaikinė knyga išlaiko vadinamą kodeksinę formą (t.y. knyga vartomais lapais, o ne, pvz. ritininė knyga), galima sakyti, kad tai tėra tolimas aidas tos struktūros, kuri naudota ankstyvaisiais viduramžiais. Šiuolaikinė knyga tarsi nusimetė visus prašmatnius apdarus ir liko su apatiniais baltiniais: lapai dažniau yra klijuojami nei tvirtinami siūlu, o net jei taip ir daroma, ryšių virvelių niekas nebenaudoja; viršelis su knygos bloku sujungiamas klijuojant. Dažnai parenkamas minkštasis viršelis. Be abejonės, tokios knygos yra daug labiau pažeidžiamos. Tačiau iš jų turbūt šiandien ir nebereikalaujama tokio ilgaamžiškumo, kokio buvo tikimasi ankstesniais laikais.

Didelis skirtumas tarp senųjų ir šiuolaikinių knygų yra medžiagų pobūdis. Iki XIX a. visiems spaudiniams, rankraščiams ir dailės kūriniams naudotas aukštos kokybės rankų darbo popierius, pagamintas iš skudurų (lino, kanapių ar medvilnės pluošto). Dėl paspartėjusios knygų leidybos, šios žaliavos ėmė trūkti jau XVIII a. O XIX a. popieriaus gamyboje, kaip ankstesnės žaliavos pakaitalą, pradėta naudoti medienos plaušieną. Toks popierius yra labai jautrus aplinkos poveikiui ir greitai yra. To pavyzdys – laikraščiams naudojamas popierius. Porą dienų palaikykite laikraštį saulėkaitoje ant palangės ir pamatysite, kaip jis paruduoja, ilgainiui pasidaro trapus ir byrantis. Nors šiuolaikinis popierius yra gaminamas vis dar panašiai, gamintojai suprato, kad medienos plaušienos turintis popierius stokoja kokybės ir bando tai išspręsti toliau tobulindami popieriaus gamybos procesą. Kokie to rezultatai turbūt pamatysime dar po 50 ar 100 metų.

Kaip ir kur geriausia laikyti popierių (vaikų piešinius, kitus grafinius darbus, dokumentus), kad jo nesugadintume? Plastikinėse įmautėse, batų dėžėse, rūsyje, sandėliuke?

Lakštinius dokumentus paprastai rekomenduojama saugoti jų dydį atitinkančiuose kokybiškesnio popieriaus ar kartono dėkluose ir aplankuose. Batų dėžės, kaip ir medinės dėžės, nėra rekomenduojamas saugojimo būdas, bet kartais tai geriau nei palaidi, aplinkos poveikiui atviri dokumentai. Plastikinės įmautės yra galimas saugojimo būdas, tačiau tokios įmautės iš aplinkos pritraukia dulkes ir nesudaro kieto pagrindo, apsaugančio dokumentą nuo deformacijų, tad vis tiek reikėtų pasirūpinti pakietintu dėklu ar segtuvu. Jeigu lakštinių dokumentų formatas didesnis, rekomenduojama juos saugoti horizontalioje padėtyje, nesukti jų į ritinį. Jei tokios galimybės nėra, į ritinį susuktą dokumentą, reikėtų įdėti į ritinio formos dėklą.

Verta atkreipti dėmesį, ar yra tepančių dažų sluoksnių. Visada saugiau lakštus perdengti kokybišku popieriumi ir užtikrinti, kad jie tiesiogiai vienas su kitu nesiliestų – t.y. kad nėra pavojaus jų sutepti ar sukelti skirtingų dažuose esančių medžiagų tarpusavio cheminę reakciją.

Dailės kūriniai, rankraščiai dažnai turi daug įvairių medžiagų (įvairiausios sudėties dažų, rašalų, tušo ir kt.), kurios gali skirtingai reaguoti į aplinkos poveikį. Kaip ir knygas, lakštinius dokumentus svarbu apsaugoti nuo intensyvaus ir kontrastingo aplinkos poveikio – vengti ypač vėsių, ar ypač šiltų, per sausų ar per drėgnų vietų. Tarkime, kad rūsio patalpa užtikrina apsaugą nuo ilgalaikio šviesos poveikio, tačiau labai tikėtina, kad joje kaupiasi drėgmė, trūksta ventiliacijos – tokiose vietose itin palankias sąlygas vystytis turi pelėsio užkratas.

Kokios klaidos dažniausiai daromos saugant ir sandėliuojant knygas, popierių namuose?

Dažniausiai pasitaikančios problemos yra pelėsio užkratas ir mechaninės kilmės pažeidimai –  deformacijos, įplėšos, atsiskyrusios ar prarastos dalys. Tai problemos, susijusios tiek su aplinkos poveikiu, tiek su aktyviu dokumentų naudojimu ir jų padėtimi. Trečioji problemų rūšis būtų susijusi su nestabiliomis medžiagomis, panaudotomis dokumento sukūrimo metu (parinktas nestabilus rašalas, netvirta įrišimo struktūra, netinkamas medžiagų derinys ir kt.), kurios bėgant laikui ima irti, pažeisdamos knygos struktūrą.

Dirbdama restauratorės darbą laikui bėgant susidariau įspūdį, kad teoriškai pataisyti galima beveik viską. Dažniausiai tai yra laiko ir finansų klausimas. Tačiau reikia turėti omenyje, kad net ir minimalios intervencijos atveju, restauruotas daiktas jau nebebus toks, koks buvo iki pažeidimo. Pagrindinė ir vienintelė tikroji išeitis siekiant išsaugoti mums svarbius dokumentus, knygas, taupant laiką, jėgas ir pinigus yra mus supančių daiktų tausojimas ir priežiūra, susidedanti iš smulkių ir iš pažiūros nereikšmingų kasdienių įpročių.

 

Ačiū Ievai už pokalbį ir patarimus!

Iveta Jaugaitė

Visus susidomėjusius kviečiame į nemokamas dirbtuves popieriaus restauravimo erdvėje, vyksiančias Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje Tarptautinės kultūros paveldo pažinimo, tvarkybos ir technologijų parodos „HERITAS“ metu, gegužės 3-4 d. Taip pat kviečiame į išankstines parodos ekskursijas Vilniaus universiteto bibliotekos Dokumentinio paveldo išsaugojimo skyriuje bei Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo skyriuje.

Daugiau informacijos apie  dirbtuves ir ekskursijas www.heritas.lt

Registracija į „HERITAS“ dirbtuves – nuo balandžio 18 d., į ekskursijas – nuo balandžio 15 d.

0 replies

Leave a Reply

Want to join the discussion?
Feel free to contribute!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *