Naujienos
HERITAS’20: Įkrauk paveldą. Alternatyvi diskusijų erdvė
Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto ir „Heritas“ organizuojama alternatyvi diskusijų erdvė – tai idėjų ir bendrų sprendimų paieškos laboratorija – naujas, nestandartinis formatas, kuriame pasisakyti ir diskutuoti vienoje erdvėje kviečiami paveldosaugos teoretikai, praktikai, institucijų specialistai ir visuomenė.
Čia ieškosime atsakymų į aktualius kultūros paveldo išsaugojimo ir įveiklinimo temų klausimus: kas paveldą pripildo prasmėmis, skatina norą jį pažinti ir saugoti, kokiomis priemonėmis jis gali būti aktualizuojamas, įveiklinamas ir pritaikomas dabarties reikmėms? Kitaip tariant – kas gi yra tie paveldo „krovikliai“ bei kaip juos tinkamai naudoti. Atskirose diskusijų sekcijose bus aptariami praktiniai paveldo objektų „įdarbinimo“ aspektai, paveldo interpretacijos ir komunikacijos klausimai, paveldo konfliktai ir jų pamokos. Diskusijas moderuos – dr. Viltė Jaunušauskaitė, doc. dr. Salvijus Kulevičius, prof. dr. Rimvydas Laužikas, architektas dokt. Matas Šiupšinskas. Diskusijose pasisakys įvairių sričių atstovai – paveldosaugininkai praktikai, paveldo teoretikai, komunikacijos specialistai, paveldo objektų valdytojai. Diskusijos atviros visuomenei – aktyviai dalyvauti ir pasisakyti kviečiami visi!
Dėl COVID-19 pandemijos nukėlus planuoto renginio datą į rudenį, šiandien kviečiame susipažinti su diskusijų moderatoriais ir temomis, kuriomis, tikimės, netrukus visi galėsime pasikalbėti gyvai.
Diskusiją moderuoja dr. Viltė Janušauskaitė
Paveldas išlieka dešimtmečius, šimtmečius ar tūkstantmečius ir šis jo egzistavimas susideda iš savitus pėdsakus paliekančių etapų. Mūsų laike (dabartyje) jie susijungia, tačiau tuo pačiu ir išlieka skirtingais vieno objekto gyvenimais. Kaip juos suderinti?
Pritaikymas – daugialypis procesas, kurio metu entuziazmas neretai prigęsta dantingos arba pilkos realybės žabanguose, todėl svarbu įvertinti įvairių, net pačių netikėčiausių ar buitiškiausių aspektų reikšmę „įkraunant“ paveldą. Paveldo objekto „įdarbinimas“ tampa jo „perkrovimu“ ir idėjiškai (keičiant paskirtį, prikeliant naujam, tačiau jau kitos funkcijos ir prasmės gyvenimui), ir techniškai (keičiant prastos būklės ar prarastus elementus, perplanuojant pagal naujus poreikius). Šiuos procesus dažniausiai lydi vidinis ar visuomeninis konfliktas, o šviesesniais atvejais – ir atradimo džiaugsmas. Kalbėdami su juos išgyvenusiais diskusijos pašnekovais, gvildensime:
1
Galimybės ir jų ribos: ar egzistuoja tinkamos ir nepriimtinos paveldo objektų paskirtys, kas laukia crazy idėjų ir ar skausmingas nu(si)leidimas ant žemės?
2
Biurokratijos ir ribotų išteklių pinklės: kaip būtų galima palengvinti gaivinančių paveldą naštą?
3
Autentiškumo problematika: kas yra materialus ir sociokultūrinis autentiškumas, kaip jį saugoti? kaip išvengti užrestauravimo ar euroremonto?
4
Kompromiso būtinybė: ar praradimai ir kompromisai išties neišvengiami?
5
Kas gi galų gale yra maestro – paveldas ar jo naudotojai?
Diskusiją moderuoja prof. dr. Rimvydas Laužikas
Kalbėdami apie paveldo komunikaciją dažnai naudojame „sklaidos“ sąvoką, įsivaizduodami, kad visuomenei reikia tik prieigos prie paveldo objektų ir informacijos apie juos, o tai atlikus iškart įvyks dideli tikėtini pokyčiai. Iš tikro paveldo komunikacijos procesai yra kur kas sudėtingesni. Moksliniai tyrimai rodo, kad visuomenėje egzistuoja daug skirtingų tikslinių interesų grupių ir bendruomenių, kurių narius sieja skirtingos idėjos ir šios idėjos lemia, kaip jų nariai supranta paveldą. Dėl šios priežasties paveldo komunikacijos institucijų ir šia veikla užsiimančių žmonių siunčiami pranešimai nėra suvokiami tiesiogiai, tačiau „verčiami“ į konkrečios bendruomenės „kalbą“. Šio proceso metu dalis siųstos informacijos yra prarandama, o kita dalis – sukonstruojama į bendruomenei suprantamą pranešimą, naudojant savas taisykles. Taip gali gautis didžiulis skirtumas tarp siųsto pirminio pranešimo ir jo suvokimo tikslinėje auditorijoje. Dėl to paveldo komunikacijos tikslas (kurį turėjo institucija ar asmuo siuntęs pranešimą) gali likti nepasiektas. Vienas šios problemos sprendimo būdų yra suprasti tikslines auditorijas, jų poreikius ir informacinę elgseną dar pranešimo konstravimo metu. O taip pat – žinoti pranešimo konstravimo ir siuntimo tikslą. Tad paveldo komunikacijos profesionalas turi tapti ne informacijos „sėjėju“, o „vertėju“, kuriančiu tikslingus pranešimus konkrečioms auditorijoms. Diskusijoje dalyvaus skirtingi komunikacijos profesionalai, atstovaujantys akademinę bendruomenę, komunikacijos verslą ir muziejus.
Diskusiją moderuoja Matas Šiupšinskas
Interpretacija yra paveldo gyvybingumo šaltinis. Kol interpretacija neprakalbiname paveldo, jis yra tik nebyli ir nepažinta materija. Interpretuodami mes paveldą „įkrauname“ prasmėmis. O pačias prasmes pradedame kurti ir perkurti tam, kad geriau suprastume, kas esame mes patys, kas mums yra praeitis. Būtent šis nuolatinis noras suprasti, prasmių kūrimas ir perkūrimas paveldą daro ne tik gyvybingu, bet ir atsinaujinančiu ištekliumi. „Paveldas – atsinaujinantis išteklius“ – skamba optimistiškai ir oponuoja minčiai, kad materialus paveldas nuolat nyksta graužiamas laiko. Tačiau paveldo dūlėjimas ir jo atsinaujinimas egzistuoja greta ir nenuneigia vienas kito. Atsinaujinimas nevyksta savaime, o norint sukurti tam tinkamas sąlygas, tenka ieškoti kompromisų. Kompromisų, susijusių su klausimais, kiek galimi fiziniai pokyčiai neprarandant vertės ir kiek galima funkcijų ar reikšmių kaita. Taigi pirmoji diskusijos tema – santykio tarp pokyčių ir autentiškumo problema.
Antroji – paties paveldo kaip ištekliaus suvokimas. Atsiremiama į prielaidą, kad tai yra išteklius, kuriam prasmę suteikia būtent jo panaudojimas. Taip savotiškai atmetama kita nuostata – kad kažkas galėtų būti vertinga savaime. Juk daliai praeities ženklų nebūtina tapti aktyvaus naudojimo objektais tam, kad jie atsiskleistų. Galbūt jų ramus buvimas „antrame plane“ ir yra jų tapatybė?
Diskusiją moderuoja doc. dr. Salvijus Kulevičius
Diskusija skirta paveldosaugos procesų ir visų pirma paveldo „įkrovimo“ „trikdžių“ temai. Dėmesys skiriamas ne kiek pačių „trikdžių“ (konfliktų) prigimčiai, tipologijai, vingrybėms, bet jų pasekmėms. Klausiama, ar kiekvienas konfliktas jau savaime yra blogybė? O gal tai – vienas iš visuomenės nuomonių, paveldo prasmių ir paveldosauginių sprendimų įvairovės ir pliuralizmo pasireiškimų; iššūkiai, po kurių turėtų sekti ne susipriešinimas, o nauji ir kokybiškesni sprendimai? Skamba idealistiškai ir menkai įtikinamai, bet visgi – gal įmanomas ir toks konfliktų rezultatas?
Diskusijoje bus mėginama apimti kelias perspektyvas ar skerspjūvius:
1
Paveldo apibrėžimo ir pažinimo problemos
2
Sprendimų priėmimo „svorio“ problema (vaidmenų pasidalinimas tarp ekspertų, bendruomenės ir savininko, valdytojo)
3
Paveldosaugos sistemos lankstumo ir galimybių keistis klausimas
Moderatoriai
Dr. Viltė Janušauskaitė – architektė, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė, paveldo tvarkybos projektų autorė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoja (Paveldosaugos magistro studijų programa), šiuo metu vykdomo projekto „FIXUS“, skirto paveldo objektų prevencinei priežiūrai, viena iš vadovių. Mokslinių interesų sritis: architektūros ir urbanistikos paveldo apsaugos istorija ir praktika.
Dr. Rimvydas Laužikas – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius, dekanas. Šiuo metu dalyvauja tarptautiniuose mokslinių tyrimų projektuose, nagrinėjančiuose: archeologijos mokslo žinių naudojimą neprofesionalų bendruomenėse; skaitmeninių archeologijos mokslinių duomenų panaudojimo barjerus; kultūrinės tapatybės, paveldo komunikacijos ir skaitmeninės kuratorystės praktikas socialiniuose tinkluose. Taip pat dalyvauja nacionaliniame urbanistinio paveldo monitoringo, naudojant 3D vaizdą ir dirbtinio intelekto technologijas, projekte. Mokslinių interesų erdvės: skaitmeninių technologijų taikymas paveldo tyrimams; paveldo, archeologijos, istorijos mokslo žinių komunikaciją; Lietuvos gastronomijos istorija ir šiuolaikinės visuomenės gastronominiai tapatumai.
Matas Šiupšinskas – architektas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantas. Domisi miestų planavimo istorija, masinės statybos raida, būsto tipologija, miesto morfologija, sovietinės architektūros paveldu ir ne tik. Dirbo architekto Rolando Paleko studijoje, stažavosi Liuksemburge, Danijoje, Olandijoje, drauge su Julija Reklaite parengė leidinio „Lietuvos kultūros gidas“ dalį, skirtą architektūrai.
Dr. Salvijus Kulevičius – Valstybinės kultūros paveldo komisijos narys, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ekspertų komisijos (Lietuvos Respublikos kultūros ministerija) pirmininkas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekanas, docentas ir Paveldosaugos magistro studijų programos komiteto narys, įvairių paveldo tyrimų ir sklaidos projektų vadovas ir dalyvis.
Projektą „HERITAS’20: Įkrauk paveldą. Alternatyvi diskusijų erdvė“ remia Lietuvos kultūros taryba. Projektą įgyvendina – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto ir kultūros paveldo festivalio „Heritas” komanda.
