HERITAS’20: Įkrauk paveldą. Alternatyvi diskusijų erdvė

 

 

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto ir „Heritas“ organizuojama alternatyvi diskusijų erdvė – tai idėjų ir bendrų sprendimų paieškos laboratorija – naujas, nestandartinis formatas, kuriame pasisakyti ir diskutuoti vienoje erdvėje kviečiami paveldosaugos teoretikai, praktikai, institucijų specialistai ir visuomenė.

Čia ieškosime atsakymų į aktualius kultūros paveldo išsaugojimo ir įveiklinimo temų klausimus: kas paveldą pripildo prasmėmis, skatina norą jį pažinti ir saugoti, kokiomis priemonėmis jis gali būti aktualizuojamas, įveiklinamas ir pritaikomas dabarties reikmėms? Kitaip tariant – kas gi yra tie paveldo „krovikliai“ bei kaip juos tinkamai naudoti. Atskirose diskusijų sekcijose bus aptariami praktiniai paveldo objektų „įdarbinimo“ aspektai, paveldo interpretacijos ir komunikacijos klausimai, paveldo konfliktai ir jų pamokos. Diskusijas moderuos – dr. Viltė Jaunušauskaitė, doc. dr. Salvijus Kulevičius, prof. dr. Rimvydas Laužikas, architektas dokt. Matas Šiupšinskas. Diskusijose pasisakys įvairių sričių atstovai – paveldosaugininkai praktikai, paveldo teoretikai, komunikacijos specialistai, paveldo objektų valdytojai. Diskusijos atviros visuomenei – aktyviai dalyvauti ir pasisakyti kviečiami visi!

Dėl COVID-19 pandemijos nukėlus planuoto renginio datą į rudenį, šiandien kviečiame susipažinti su diskusijų moderatoriais ir temomis, kuriomis, tikimės, netrukus visi galėsime pasikalbėti gyvai.

 

Kaip „įdarbinti“ kultūros paveldą? Pritaikymo iššūkiai ir galimybės

Diskusiją moderuoja dr. Viltė Janušauskaitė

Buvusi Smalininkų mokykla. Fot. Simona Janikauskienė, Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centras, 2020

Paveldas išlieka dešimtmečius, šimtmečius ar tūkstantmečius ir šis jo egzistavimas susideda iš savitus pėdsakus paliekančių etapų. Mūsų laike (dabartyje) jie susijungia, tačiau tuo pačiu ir išlieka skirtingais vieno objekto gyvenimais. Kaip juos suderinti?

Pritaikymas – daugialypis procesas, kurio metu entuziazmas neretai prigęsta dantingos arba pilkos realybės žabanguose, todėl svarbu įvertinti įvairių, net pačių netikėčiausių ar buitiškiausių aspektų reikšmę „įkraunant“ paveldą. Paveldo objekto „įdarbinimas“ tampa jo „perkrovimu“ ir idėjiškai (keičiant paskirtį, prikeliant naujam, tačiau jau kitos funkcijos ir prasmės gyvenimui), ir techniškai (keičiant prastos būklės ar prarastus elementus, perplanuojant pagal naujus poreikius). Šiuos procesus dažniausiai lydi vidinis ar visuomeninis konfliktas, o šviesesniais atvejais – ir atradimo džiaugsmas. Kalbėdami su juos išgyvenusiais diskusijos pašnekovais, gvildensime:

  • galimybės ir jų ribos: ar egzistuoja tinkamos ir nepriimtinos paveldo objektų paskirtys, kas laukia crazy idėjų ir ar skausmingas nu(si)leidimas ant žemės?
  • biurokratijos ir ribotų išteklių pinklės: kaip būtų galima palengvinti gaivinančių paveldą naštą?
  • autentiškumo problematika: kas yra materialus ir sociokultūrinis autentiškumas, kaip jį saugoti? kaip išvengti užrestauravimo ar euroremonto?
  • kompromiso būtinybė: ar paradimai ir kompromisai išties neišvengiami?
  • kas gi galų gale yra maestro – paveldas ar jo naudotojai?

 

Paveldo komunikacija: ieškomas vertėjas 

Diskusiją moderuoja prof. dr. Rimvydas Laužikas

Paveldo komunikacija: fizinė ir virtuali rekonstrukcija. Fot. Rimvydas Laužikas, 2020

Kalbėdami apie paveldo komunikaciją dažnai naudojame „sklaidos“ sąvoką, įsivaizduodami, kad visuomenei reikia tik prieigos prie paveldo objektų ir informacijos apie juos, o tai atlikus iškart įvyks dideli tikėtini pokyčiai. Iš tikro paveldo komunikacijos procesai yra kur kas sudėtingesni. Moksliniai tyrimai rodo, kad visuomenėje egzistuoja daug skirtingų tikslinių interesų grupių ir bendruomenių, kurių narius sieja skirtingos idėjos ir šios idėjos lemia, kaip jų nariai supranta paveldą. Dėl šios priežasties paveldo komunikacijos institucijų ir šia veikla užsiimančių žmonių siunčiami pranešimai nėra suvokiami tiesiogiai, tačiau „verčiami“ į konkrečios bendruomenės „kalbą“. Šio proceso metu dalis siųstos informacijos yra prarandama, o kita dalis – sukonstruojama į bendruomenei suprantamą pranešimą, naudojant savas taisykles. Taip gali gautis didžiulis skirtumas tarp siųsto pirminio pranešimo ir jo suvokimo tikslinėje auditorijoje. Dėl to paveldo komunikacijos tikslas (kurį turėjo institucija ar asmuo siuntęs pranešimą) gali likti nepasiektas. Vienas šios problemos sprendimo būdų yra suprasti tikslines auditorijas, jų poreikius ir informacinę elgseną dar pranešimo konstravimo metu. O taip pat – žinoti pranešimo konstravimo ir siuntimo tikslą. Tad paveldo komunikacijos profesionalas turi tapti ne informacijos „sėjėju“, o „vertėju“, kuriančiu tikslingus pranešimus konkrečioms auditorijoms. Diskusijoje dalyvaus skirtingi komunikacijos profesionalai, atstovaujantys akademinę bendruomenę, komunikacijos verslą ir muziejus.

 

Paveldas – atsinaujinantis resursas

Diskusiją moderuoja Matas Šiupšinskas

Vilniaus senamiesčio panorama nuo Paupio. Fot. Audrius Ambrasas, 2020

Interpretacija yra paveldo gyvybingumo šaltinis. Kol interpretacija neprakalbiname paveldo, jis yra tik nebyli ir nepažinta materija. Interpretuodami mes paveldą „įkrauname“ prasmėmis. O pačias prasmes pradedame kurti ir perkurti tam, kad geriau suprastume, kas esame mes patys, kas mums yra praeitis. Būtent šis nuolatinis noras suprasti, prasmių kūrimas ir perkūrimas paveldą daro ne tik gyvybingu, bet ir atsinaujinančiu ištekliumi. „Paveldas – atsinaujinantis išteklius“ – skamba optimistiškai ir oponuoja minčiai, kad materialus paveldas nuolat nyksta graužiamas laiko. Tačiau paveldo dūlėjimas ir jo atsinaujinimas egzistuoja greta ir nenuneigia vienas kito. Atsinaujinimas nevyksta savaime, o norint sukurti tam tinkamas sąlygas, tenka ieškoti kompromisų. Kompromisų, susijusių su klausimais, kiek galimi fiziniai pokyčiai neprarandant vertės ir kiek galima funkcijų ar reikšmių kaita. Taigi pirmoji diskusijos tema – santykio tarp pokyčių ir autentiškumo problema.

Antroji – paties paveldo kaip ištekliaus suvokimas. Atsiremiama į prielaidą, kad tai yra išteklius, kuriam prasmę suteikia būtent jo panaudojimas. Taip savotiškai atmetama kita nuostata – kad kažkas galėtų būti vertinga savaime. Juk daliai praeities ženklų nebūtina tapti aktyvaus naudojimo objektais tam, kad jie atsiskleistų. Galbūt jų ramus buvimas „antrame plane“ ir yra jų tapatybė?

 

Paveldo konfliktai – kenkia ar moko?

Diskusiją moderuoja doc. dr. Salvijus Kulevičius

Melnių malūnas (Joniškio r.) – ko gero paskutinis molinis vėjo malūnas Europoje. Fot. Alvydas Januškevičius, 2017

Diskusija skirta paveldosaugos procesų ir visų pirma paveldo „įkrovimo“ „trikdžių“ temai. Dėmesys skiriamas ne kiek pačių „trikdžių“ (konfliktų) prigimčiai, tipologijai, vingrybėms, bet jų pasekmėms. Klausiama, ar kiekvienas konfliktas jau savaime yra blogybė? O gal tai – vienas iš visuomenės nuomonių, paveldo prasmių ir paveldosauginių sprendimų įvairovės ir pliuralizmo pasireiškimų; iššūkiai, po kurių turėtų sekti ne susipriešinimas, o nauji ir kokybiškesni sprendimai? Skamba idealistiškai ir menkai įtikinamai, bet visgi – gal įmanomas ir toks konfliktų rezultatas?

Diskusijoje bus mėginama apimti kelias perspektyvas ar skerspjūvius:

  • paveldo apibrėžimo ir pažinimo problemos,
  • sprendimų priėmimo „svorio“ problema (vaidmenų pasidalinimas tarp ekspertų, bendruomenės ir savininko, valdytojo),
  • paveldosaugos sistemos lankstumo ir galimybių keistis klausimas.

 

Moderatoriai:

Dr. Viltė Janušauskaitė – architektė, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė, paveldo tvarkybos projektų autorė, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoja (Paveldosaugos magistro studijų programa), šiuo metu vykdomo projekto „FIXUS“, skirto paveldo objektų prevencinei priežiūrai, viena iš vadovių. Mokslinių interesų sritis: architektūros ir urbanistikos paveldo apsaugos istorija ir praktika.

 

Dr. Rimvydas Laužikas – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius, dekanas. Šiuo metu dalyvauja tarptautiniuose mokslinių tyrimų projektuose, nagrinėjančiuose: archeologijos mokslo žinių naudojimą neprofesionalų bendruomenėse; skaitmeninių archeologijos mokslinių duomenų panaudojimo barjerus; kultūrinės tapatybės, paveldo komunikacijos ir skaitmeninės kuratorystės praktikas socialiniuose tinkluose. Taip pat dalyvauja nacionaliniame urbanistinio paveldo monitoringo, naudojant 3D vaizdą ir dirbtinio intelekto technologijas, projekte. Mokslinių interesų erdvės: skaitmeninių technologijų taikymas paveldo tyrimams; paveldo, archeologijos, istorijos mokslo žinių komunikaciją; Lietuvos gastronomijos istorija ir šiuolaikinės visuomenės gastronominiai tapatumai.

 

Matas Šiupšinskas – architektas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto doktorantas. Domisi miestų planavimo istorija, masinės statybos raida, būsto tipologija, miesto morfologija, sovietinės architektūros paveldu ir ne tik. Dirbo architekto Rolando Paleko studijoje, stažavosi Liuksemburge, Danijoje, Olandijoje, drauge su Julija Reklaite parengė leidinio „Lietuvos kultūros gidas“ dalį, skirtą architektūrai.

 

Dr. Salvijus Kulevičius – Valstybinės kultūros paveldo komisijos narys, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ekspertų komisijos (Lietuvos Respublikos kultūros ministerija) pirmininkas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto prodekanas, docentas ir Paveldosaugos magistro studijų programos komiteto narys, įvairių paveldo tyrimų ir sklaidos projektų vadovas ir dalyvis.

 

Projektą „HERITAS’20Įkrauk paveldąAlternatyvi diskusijų erdvė“ remia Lietuvos kultūros taryba. Projektą įgyvendina – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto ir kultūros paveldo festivalio „Heritas” komanda.

 

 

Erika Kielė: Paveldas siejamas su kiekvienu iš mūsų – paveldėtoju

Atrasti, mokytis ir dalintis. Šie raktažodžiai tapo Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos įgyvendinamo Erasmus+ projekto „Cultural Heritage for the Future: Discover, Share and Learn“ moto. Projekto metu norima susipažinti su nacionaliniu ir kitų šalių kultūros paveldu, pasakoti ir dalintis istorijomis, kurios apjungia įvairias kultūros ir mokymosi visą gyvenimą sritis.

Ne mažiau svarbu semtis idėjų ir patirties iš profesionalų, nestokojančių originalių sprendimų kultūros paveldo komunikacijoje. Kodėl kultūros paveldas – jautri tema? Kaip kultūros paveldą pristatyti visiems suprantama kalba ir burti bendruomenes? Apie tai kalbame su VšĮ Heritas LT vadove, mokslų daktare Erika Kiele.

*Pašnekovės itin laukėme tarptautinio kraštotyros projekto mokymų metu, tačiau paskelbus karantiną ir renginius perkėlus ramesniems laikams, suskubome pakalbinti nuotoliniu būdu.

Istoriniai pastatai, išskirtiniai objektai, vietovės, tradicijos, tyrimai ir kita – kultūros paveldas yra itin plati tema. Kas Jus skatina/įkvepia domėtis kultūros paveldu?

Kultūros paveldas yra mūsų šaknys, tai mūsų, kaip tautos, veidas ir identitetas. Juk visa tai, kas mus supa, yra kultūros paveldas ir nesvarbu, ar mes kalbame apie architektūrinius paminklus, kraštovaizdį, ar apie mūsų turtingą kalbą, papročius – juk visa tai ir formuoja mūsų tautos identitetą ir tik nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, koks jis bus ateityje. Kaip mes perduosime kultūros paveldą ateities kartoms, ką išsaugosime ir ką, deja, prarasime. Kultūros paveldas mane traukia savo istoriniais sluoksniais – neatrastais, paslėptais, giliais. Sluoksniais, kurie paprastai nėra matomi vizualiai, o tik įsigilinus ir susipažinus su istorija. Tik pažinę istoriją, atradę atsakymus į klausimus, kodėl vienas ar kitas paviršius šiuo metu atrodo taip, o ne kitaip; kas čia įvyko; kada, suprasime, kodėl šiandien vienas ar kitas pastatas atrodo būtent taip. Sienos slepia daugybę paslapčių, jos kaip filmas – tyrinėjant atrandi neįtikėčiausių istorijų. Juk visos jos yra susijusios su mumis, žmonėmis, kurie tuo objektu, nesvarbu, ar tai būtų paveikslas, ar dvaras, ar butas senamiestyje, naudojosi, kurie jį kūrė tokį, koks yra dabar. Kultūros paveldas yra labai plati sąvoka, glaudžiai susijusi su kiekvienu iš mūsų – paveldėtoju.

Ar tiesa, kad trūksta inovatyvių sprendimų, susijusių su kultūros paveldo išsaugojimu ir sklaida?

Mano nuomone, kultūros paveldo srityje inovatyvių sprendimų tikrai trūksta. Taip, vis atsiranda atskirų iniciatyvų, tačiau labai trūksta tarpdisciplininio bendradarbiavimo tarp paveldo specialistų, architektų, menininkų, meistrų, bendruomenių, paveldo entuziastų ir kitų sričių atstovų, kurie kartu sukuria įdomiausius projektus. Labai džiugu, kad pastaruoju metu Lietuvoje tokių iniciatyvų bei įtraukiančių projektų vis daugėja. Tačiau vis dar trūksta inovatyvių sprendimų, kurie burtų bendruomenes ir skatintų rūpintis paveldu kartu. Juk paveldas yra visų mūsų atsakomybė ir nuo kiekvieno iš mūsų priklauso, kokią aplinką išsaugosime ir perduosime ateities kartoms. Deja, paveldo srityje dažnai naudojami neįtraukiantys metodai, renginiai būna skirti siauroms grupėms, o paveldo apsaugoje yra tikrai nemažai spragų. Džiugu tai, kad vis daugėja specialistų ir entuziastų, projektų ir iniciatyvų, kur apie tai kalbama, diskutuojama ir kartu ieškomi sprendimai, kad paveldas būtų pristatomas kiek kitaip, nei įprasta.

Kaip manote, paprasčiau komunikuoti ir suburti kultūros paveldo specialistų ar paveldo entuziastų bendruomenę?

Mano nuomone, nėra skirtumo, kurios grupės bendruomenę bandoma burti. Bendruomenę sieja bendri interesai, idėjos, siekiai, todėl svarbiausia, kad susibūrusi bendruomenė judėtų viena kryptimi, tikėtų visa širdimi tuo, ką daro ir kartu augtų, tobulėtų padedami bendruomenės narių. Profesionalų bendruomenė turi šiek tiek daugiau rėmų, skirtingų požiūrių, kurie susiklostė per profesinę praktiką, ideologiją. O entuziastai – laisviau interpretuoja juos supantį paveldą, nes dažnai turi mažiau žinių apie kultūros paveldo apsaugos sistemą, nėra susidūrę su tiek „uždarytų durų“, kiek profesionalai. Todėl profesionalai dažnai būna kiek nusivylę susiklosčiusia situacija, manydami, kad nieko negalima pakeisti. Todėl entuziastų ir profesionalų bendruomenė yra puiki simbiozė, kurioje atsiranda kultūros paveldo srityje taip reikalingos iniciatyvos bei idėjos. Buriant bendruomenę labai svarbu teisingai komunikuoti ir konkrečiai apsibrėžti, kodėl bendruomenė yra kuriama, kokią pridėtinę vertę ji kuria.

Platformoje heritas.lt rašote, kad „Heritas – tai naujas žvilgsnis į kultūros paveldą“. Tad koks jis? Kam skirtas Heritas?

Heritas vadiname iniciatyva „iš apačios“. Tai – savanoriška pilietinė iniciatyva, kuri buria įvairiausių sričių atstovus, specialistus ir entuziastus, kuriems rūpi kultūros paveldas ir jo ateitis. Čia siekiama teigiamų pokyčių paveldo išsaugojime plačiąja prasme, tad ieškome įvairiausių kampų, kaip kultūros paveldą pristatyti taip, kad būtų lengviau suprasti, kaip jis išsaugojamas ir kiek jėgų į tai dedama. Heritas renginiuose ir projektuose viskas pristatoma per patirtį ir pažinimą, kad kiekvienas atėjęs galėtų pamatyti, kiek daug žmonių dirba ir stengiasi, kad kultūros paveldas išliktų, kaip atrodo jų kasdienis darbas ir galėtų pasikonsultuoti jiems aktualiais klausimais. Tuo pačiu, stengiamės apie kultūros paveldą kalbėti visuomenei suprantama kalba ir paskatinti rūpintis kultūros paveldu šiandien, kad jis išliktų ateičiai. Taip pat skatiname seno pritaikymą naujam – kiekvienas iš mūsų turime įvairiausių daiktų, kurie mums, mūsų šeimai yra brangūs ir norime juos išsaugoti – ar tai būtų prosenelių nuotraukos, ar močiutės skara. Todėl siekiame kultūros paveldą pristatyti – per asmeninę patirtį, nes prisilietus prie procesų daug paprasčiau suprasti, kodėl siekiama išsaugoti kultūros paveldą, kad ir apie kokią jo formą kalbėtume.

Heritas yra skirtas visuomenei ir profesionalams skirtingais pjūviais. Visuomenei atrasti, suprasti ir prisidėti prie paveldo išsaugojimo, o profesionalams – tapti labiau matomiems, pasiekiamiems tų, kam jų pagalba yra reikalinga. Taip pat Heritas – įkvėpimo erdvė tiek specialistams, tiek kultūros paveldo savininkams, nes čia yra puiki erdvė dalintis savo patirtimi, mokytis vieniems iš kitų, susipažinti su kolegų darbais, patirtimi ir atrasti atsakymus į kylančius klausimus.

Dėl situacijos Lietuvoje ir pasaulyje teko ramesniems laikams perkelti daugybę kultūros renginių. Tarp jų ir kultūros paveldo festivalis „Heritas: Įkrauk paveldą! | Heritas’20: Recharge the Heritage“. Pasidalinkite, kaip gimė idėja sukurti tokį renginį ir kuo ateityje žadate stebinti festivalio svečius?

Kultūros paveldas yra jautri tema, tad ir viešų renginių, skirtų visuomenei, kuriuose žmonės galėtų susipažinti su specialistais, įstaigomis, kurios dirba šioje srityje ir tiesiog išsiaiškinti, paprastai, žmonių kalba, kaip jiems elgtis su paveldo objektais, nėra. Tad Heritas metu siekiame suburti visą spektrą specialistų, meistrų, profesionalų, o kartu ir visuomenės atstovų, bendruomenių, entuziastų, kuriems rūpi kultūros paveldas. Paveldą siekiame pristatyti per praktiką ir edukaciją, per tikrą prisilietimą prie paveldo objektų bei paskatinti visų sektorių bendradarbiavimą, efektyvesnę komunikaciją. Organizuodami Heritas tikime, kad tik suvieniję jėgas ir edukuodami vieni kitus galime kompleksiškai išsaugoti tiek nematerialų, tiek materialų kultūros paveldą. Heritas komanda, kurios didžioji dalis dirba kultūros paveldo apsaugos sistemoje, joje pasigenda nuoširdumo bei atvirumo. Yra labai nedaug renginių, kur tiesiog paprastai su žmogumi būtų galima pasikalbėti apie tai, kas yra blogai, kaip tai reikėtų spręsti, pasigendame bendradarbiavimo tarp įvairių įstaigų, nes pastaruoju metu Lietuvoje visi tapę individualistais. O organizuodami Heritas siekiame burti bendruomenę žmonių, kurie yra neabejingi, nori augti, tobulėti, skleisti žinią apie savo amatą bei pristatyti jį visuomenei taip, kad suprastų net mažiausi festivalio lankytojai.

Heritas kasmet net ir mus pačius nustebina veiklų gausa, tad vien tai, kiek skirtingų profesijų atstovų, įstaigų ir kitų dalyvių susirenka festivalyje – yra didžiausia staigmena. Kasmet stengiamės lankytojams pasiūlyti įvairiausių veiklų: kartu diskutuoti, mokytis įvairiausių praktinių darbų, procesų bei amato paslapčių kūrybinėse dirbtuvėse, lankytis ekskursijose paprastai uždaruose kultūros paveldo objektuose, parodose, tyrinėti instaliacijų erdves, galų gale – atsipūsti bendraminčių pilnoje laisvalaikio, instaliacijų ar muzikos erdvėse. Heritas pokalbių ir pranešimų sekcijose akademinės bendruomenės, kultūros paveldo teoretikai ir praktikai kviečiami kalbėti tiek tarpusavyje, tiek su visuomene apie ryškiausias kultūros paveldo problemas, tvarkybos ir technologijų naujoves, paveldo pritaikymą bei įvairiomis kitomis aktualiomis temomis. Veiklų netrūksta ir mažiausiems festivalio lankytojams – vaikų ir jaunimo erdvėje gausu edukacinių programų įvairaus amžiaus vaikams, čia kultūros paveldas, istorijos pažinimas pristatomas vaikams suprantama kalba, interaktyviomis priemonėmis, siekiant sužadinti ir gilinti jų susidomėjimą. Kitaip tariant, Heritas yra tarpdisciplininė erdvė, siūlanti gausybę užsiėmimų ir patirčių per praktiką, pažinimą, istorijas, instaliacijas bei gyvą bendravimą!

 

Ačiū už pokalbį!

Greta Bacevičiūtė

 

Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos projekto „Cultural Heritage for the Future: Discover, Share and Learn“  metu vykdytas interviu pirmiausia viešintas čia.

 

Heritas kviečia konsultuotis su medžio meistrais!

Nors daugelis renginių atidėti rudeniui, tačiau mūsų medinis paveldas negali laukti – pasirūpinkime savo senelių sodybomis, mediniais vasarnamiais ir šeimos namais jau šį šiltąjį sezoną.

HERITAS nori Jums pagelbėti – mūsų draugai ir partneriai, kvalifikuoti medžio meistrai, restauratoriai bei tyrėjai, gali atsakyti į Jūsų klausimus ir padėti sprendžiant problemas, susijusias su medinės architektūros tvarkyba bei priežiūra. Konsultuokitės!

Savo klausimus rašykite anketoje ČIA

Lietuvos nacionalinis dramos teatras prašo pagalbos atkuriant autentišką interjerą

Lietuvos nacionalinis dramos teatras šiuo metu vykdo rekonstrukciją ir savo Facebook paskyroje pasidalino tokiu prašymu:

Reikia pagalbos. Kaip dauguma žinote, šiuo metu teatre vyksta rekonstrukcija. Siekiame atkurti kuo autentiškesnį interjerą, tačiau labai trūksta senojo teatro bufeto ir kavinės, buvusios fojė kampe ir vadintos
„šampanine“, nuotraukų.

Lauktume bufeto nuotraukų, darytų 1981–2010 metais, o „šampaninės“ salės – iki 2000 metų.

Tad jei ten buvote nurodytais metais ir įsiamžinote su draugais arba jūsų tėvai, seneliai turi kokią nuotrauką iš teatro bufeto – siųskite jas adresu ausra.pociute@teatras.lt

Dalinkitės šiuo prašymu ir padėkite mums atkurti autentišką senąjį teatro interjerą!

Tad jei galite padėti LNDT – rašykite!

Nuoroda į skelbimą – ČIA

Paroda „Heritas“ pristato seminarų programą – skatins pasinerti į kultūros paveldo detektyvus ir atskleis bendruomenių vaidmenį paveldo išsaugojime

Antroji tarptautinė kultūros paveldo pažinimo, tvarkybos ir technologijų paroda „Heritas“ kviečia lankytojus į parodos metu, gegužės 3-4 d., veiksiančią seminarų erdvę! Čia kultūros paveldo apsaugos srityje dirbantys specialistai ir paveldo išsaugojimu suinteresuotos bendruomenės dalinsis įžvalgomis aktualiais kultūros paveldo klausimais. Šiemet lektoriai pranešimus pristatys temomis „Kultūros paveldas – bendruomenės reikalas“ ir „Kultūros paveldo detektyvai“.

Pirmoji tema pabrėžia glaudų bendruomenių ir kultūros paveldo ryšį – kaip paveldas suburia skirtingas bendruomenes, suteikia joms identitetą bei kokią didelę galią bendruomenės turi paveldo įveiklinime ir išsaugojime. Šiai temai skirti penktadienio plenariniai pranešimai. Viename jų Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytojai prof. dr. Marija Drėmaitė ir docentas dr. Salvijus Kulevičius aptars besikeičiančią paveldo paradigmą, profesionalų ir bendruomenių vaidmenį šiuolaikinėje paveldosaugoje, galimybes įtraukti bendruomenes į paveldo valdymą. Pranešėjai kvies  diskutuoti, kaip pasiekti pusiausvyrą tarp bendruomenių, paveldo specialistų ir miesto plėtros bei kokios yra šiuolaikinio paveldosaugininko užduotys ir atsakomybės. Teorinę pranešimo dalį papildys Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto bendrai su paveldosaugos institucijomis ir vietos bendruomenėmis vykdytų projektų patirčių ir rezultatų pristatymas.

Praktines bendruomenių įtraukimo galimybes į paveldo išsaugojimo procesus per savanorišką veiklą plenarinių pranešimų sekcijoje pristatys Europos paveldo savanorių organizacijos „European Heritage Volunteers“ direktorius dr. Bert Ludwig. Pranešėjas, aptardamas gerosios praktikos pavyzdžius Europoje, kvies įsitikinti, kad savanorystė gali būti tinkama priemonė skirtingų kategorijų paveldo objektams išsaugoti bei puikus būdas didinti vietos gyventojų ir savivaldos institucijų sąmoningumą kultūros paveldo išsaugojimo svarbos klausimu. Pranešime bus pristatytas tarptautinis „European Heritage Volunteers“ projektas „Sharing Heritage – Sharing Engagement“ („Bendras paveldas – bendri įsipareigojimai“), kuriame šiuo metu sėkmingai bendradarbiauja daugiau nei trisdešimt partnerių iš šešiolikos Europos valstybių.

Šeštadienį bendruomenių ir paveldo temą plėtos diskusijos apie dabarties bendruomenių santykį su skirtingų praeities epochų ir bendruomenių palikimu – kodėl (ir ar tikrai) vietos bendruomenėms jis yra svetimas, ir kas turėtų rūpintis šio paveldo išsaugojimu? Lietuvos žydų bendruomenės paveldosaugininkas Martynas Užpelkis aptars Lietuvos žydų kultūros paveldo išsaugojimo problemas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas, istorikas dr. Tomas Vaiseta pristatys vietos bendruomenių santykio su sovietinių karių palaidojimo vietomis problematiką. Architektė, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistė Viltė Janušauskaitė papasakos, kaip susiformavo ir kito Vilniaus Lazdynų ir Žirmūnų mikrorajonų bendruomenių požiūris į jų gyvenamąją aplinką, koks ir kodėl susiformavo bendruomenės narių santykis su formaliu paveldo objekto statusu.

Antrojoje šiai temai skirtoje šeštadienio sekcijoje bus aptariami įrankiai, įgalinantys bendruomenes prisidėti prie kultūros paveldo išsaugojimo, pristatomos gerosios praktikos. ICOMOS tarptautinio istorinių miestų ir kaimų komiteto prezidentas, Europa Nostra tarybos narys dr. Claus-Peter Echter pristatys bendruomenių įsitraukimo į paveldosaugos procesus praktines perspektyvas. Kultūros paveldo ekspertė, menotyrininkė dr. Margarita Janušonienė supažindins su paveldo suburtos bendruomenės, asociacijos Olita-Olrany, nuveiktais darbais aktualizuojant pietų Lietuvos inžinerinį paveldą bei Kurnėnų Lauryno Radziukyno mokyklos draugijos veikla išsaugant tarpukariu statytą mokyklą. Parodos erdvės šeimininkai – Ramintojos bendruomenė, atstovaujama kun. Algirdo Toliato, Eglės Rudminaitės, Lauros Kairienės ir Žanetos Poškuvienės, pristatys savo vizijas, veiklą ir pasiekimus, atgaivinant Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčią.

Antroji seminarų tema – „Kultūros paveldo detektyvai“, dedikuota aktualiems praėjusių metų kultūros paveldo atradimams, inovacijoms technologijų ir tyrimų srityse, jų pristatymui visuomenei. Šios temos penktadienio sekcijoje apsilankyti kviečiami visi, besidomintys šiuolaikine meistryste ir senaisiais amatais. Vilniaus universiteto bibliotekos dokumentų restauratorė, Vilniaus knygrišių gildijos narė Ieva Rusteikaitė papasakos, kas yra knygrišystės archeologijas, koks yra profesionalių dokumentų restauratorių darbas, kaip su juo susijęs knygrišystės amatas bei kaip išsaugoti šio amato žinias. Įmonės „Glashütte Lamberts“ – vienos paskutiniųjų pasaulyje pūsto rankų darbo stiklo lakštų gamintojos – atstovas Peter Schöffel papasakos apie šio stiklo tradicinį gamybos būdą ir panaudos galimybes. Fotografas, senųjų fotografinių procesų tyrinėtojas ir rekonstruktorius Gintas Kavoliūnas aptars fotografinių atspaudų atpažįstamumo ir identifikavimo problematiką bei šiuo metu vykdomus XIX a. fotografijų atspaudų tyrimus.

Viena iš dviejų  temos „Kultūros paveldo detektyvai“ šeštadienio seminarų sekcijų skirta senojo Vilniaus, šiais metais švenčiančio 25-tąjį įrašymo į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą jubiliejų, istorijoms. Sienų tapybos restauratorė Indrė Valkiūnienė pristatys naujausius Vilniaus universiteto Joachimo Lelevelio salės sienų tapybos tyrimus ir restauravimo koncepciją, o VšĮ Archeologijos centro archeologės Dovilė Baltramiejūnaitė ir Monika Žėkaitė dalinsis 2017-2018 m. vykdytų Aukštutinės pilies (Gedimino kalno) archeologinių tyrimų atradimais. Vilniaus universiteto mokslininkai: Archeologijos katedros vedėjas, archeologas prof. (HP) dr. Albinas Kuncevičius, antropologė dr. Justina Kozakaitė, istorikas dr. Martynas Jakulis ir restauratorė Vytautė Lukšėnienė seminaro dalyvius supažindins su 2015-2016 m. universiteto atliktų istorinių, archeologinių ir antropologinių Vilniaus bazilijonų Švč. Trejybės cerkvės kriptos XVIII a. palaidojimų tyrimų rezultatais.

Antrojoje šios temos šeštadienio seminarų sekcijoje laukiami visi, besidomintys istoriniais interjerais ir norintys sužinoti šios srities paveldo tyrimų naujienas. Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto direktorė, dailės istorikė dr. Dalia Klajumienė atskleis, kokios dekoratyvinių grindų mados vyravo XIX–XX a. interjeruose, dr. Alantė Valtaitė-Gagač kvies pažinti sietynų su žalčio/gyvatės formos šakomis paveldą, o menotyrininkė, Vilniaus aukciono vadovė dr. Simona Skaisgirytė-Makselienė aptars aukcionų namų vaidmenį išsaugant ir naujam gyvenimui prikeliant kultūros vertybes.

„Heritas“ kviečia visus parodos lankytojus į nemokamus seminarus gegužės 3-4 d. buv. Vilniaus augustinų vienuolyne, Savičiaus g. 17. „Heritas“ seminarų erdvė atvira kiekvienam besidominčiam!

Daugiau informacijos apie „Heritas“ bei pilna parodos programa –  www.heritas.lt/programa

 

Povandeninis paveldas Baltijos jūroje: naujos lankymo taisyklės

Geros naujienos besidomintiems povandeniniu paveldu: planuojama įvesti nardymo tvarką ir taisykles, lankant nuskendusius Baltijos jūros laivus. Tai reiškia, jog lankyti povandeninį paveldą greitai turės galimybę turistinės grupės!

Baltijos jūroje slypi ne tik XX a. kariniai laivai – skenduoliai, bet ir medinių burlaivių iš XVII – XVIII a. likučiai. Kultūros vertybių registre šiuo metu įregistruota 17 nuskendusių laivų, tačiau neregistruotų yra aptikta netgi daugiau, negu šimtas…

Daugiau apie tai skaitykite “Vakarų eksprese” paskelbtame „Lietuvos žinių“ straipsnyje ČIA

Heritas – praktinės paveldo žinios kiekvienam

Kultūros paveldą rastume kiekviename mieste ir miestelyje. Kartais tai iš toli matomi senų laikų objektai – dvarai, pilys, kulto pastatai, o kartais – mūsų kasdienybėje sutinkami namų apyvokos daiktai ar dekoro elementai. Gerai apsidairęs kiekvienas  savo aplinkoje pamatys kultūros paveldą – ir tik nuo mūsų pačių priklauso, koks likimas jį ištiks.

Antrus metus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje gegužės 3-4 d. įsikurs Heritas – atvira kultūros paveldui neabejingos visuomenės ir specialistų paroda. Atvirumas čia – raktinis žodis, nes būtent atviras, betarpiškas prisilietimas prie kultūros paveldo išsaugojimo praktikos leidžia iš naujo įvertinti ir atrasti mūsų visų kultūrinę praeitį. Suklusti turi kiekvienas, sukantis galvą ką daryti su namuose ar sodyboje esančiais senais daiktais, reikšmingais ne tik dėl susietų prisiminimų, bet ir dėl amžiaus, sukūrimo būdo, istorinės vertės. Parodoje didelis dėmesys skiriamas praktiniam santykiui su kultūros paveldu formuoti. Viena svarbiausių renginio dalių – kūrybinės dirbtuvės, kurios skirtos plačiajai visuomenei supažindinti su įvairiomis kultūros paveldo išsaugojimo, restauravimo ir atnaujinimo technikomis. Dar daugiau, paroda siūlo unikalią progą patiems pabandyti prikelti tai, kas į mūsų kasdienybę atėjo (ir užsiliko) iš praeities – medinius langų rėmus ir masyvias senovines duris, senąsias fotografijas ir paslaptingą sienų tapybą, kaimo trobos kampus ir palubėje besisupančius sodus. Tai ir  dar daugiau pažinti galima atėjus į Heritas festivalio erdves.

Didelė dalis kultūros paveldo Lietuvoje sukurta iš medžio, todėl parodoje pristatomos įvairios medžio meistrystės paslaptys. Bažnyčios presbiterijoje įsikūrusi medžio meistrų erdvė turėtų būti ypač įdomi norintiems išsaugoti senuosius medinius namus arba svajojantiems patiems pasistatyti tradicinę trobą. Dirbtuvių meistrai parodys, kaip  surinkti seniausią žemaitišką rąstinį numą, atkurti paslėptą medinių durų grožį ar restauruoti lango rėmą. Dailidės ir staliaus amato mokantys senųjų amatų profesionalai dirbtuvių lankytojus supažindins ir su šiam darbui būtinais įrankiais, o norintiems ir pagaląs juos.

Jaukius ir kultūros paveldui draugiškus namus padės kurti baldų restauravimo dirbtuvės – juk atnaujinę krėslą ar taburetę savo namuose turėsite paveldo dalelę, kuri pati svečiams pasakos unikalią savo istoriją. Ieškantiems daugiau meninių iššūkių,  siūlysim pažvelgti į restauravimo subtilybes – paveikslų retušavimo, auksavimo, keramikos ar trimačių polichromuotų objektų atkūrimo būdus. Šalia – galimybė patiems susikurti gipso liejinį, išmokti dekoruoti reta, tačiau ypač vertinama dirbtinio marmuro – skaljolos – technika, sukonstruoti krosnį, sumaišyti senovinį kalkių skiedinį ar ypatingus „kvėpuojančius“ ir ekologiškus kazeininius dažus, kurių gamybai naudojama… varškė!

Praktinę parodos naudą pajus namuose turintys apiplyšusių knygų ar išblukusių nuotraukų. Knygų ir nuotraukų restauravimo dirbtuvės, senojo popieriaus pažinimas, sulietų knygų gelbėjimas – tai praktiniai užsiėmimai, naudingi ir kultūros vertybėms, ir jų savininkams, ypač, jei jie mėgsta dirbti su klijais ir popieriumi. Nenorite teptis rankų? Tuomet ateikite ir, ramiai pasėdėję vos penkias minutes, parsineškite namo čia pat tamsiame kambariuke išryškintą senovinio „polaroido“ nuotrauką arba sidabro želatininiu metodu atspaustą atvirutę. O greta sužinosite, kaip elgtis su brangiausiomis šeimos relikvijomis – senosiomis fotografijomis.

Heritas kūrybinės dirbtuvės – šeimoms ir vaikams draugiška erdvė, siūlanti daug užsiėmimų mažiesiems Vaikų edukacijos erdvėje. Vaikams bus suteikta galimybė patiems pasijausti architektais – suprojektuoti ir iš medžio sukurti architektūrines kompozicijas, susipažinti, kaip vaikai žaidė ir kūrė senovėje, sužinoti, kaip su paveldu yra susiję paslaptingieji šikšnosparniai, išgirsti kūrybiškus knygų vaikams pristatymus, prisiliesti prie pasaulio muziejų kolekcijų spalvinant, vienai dienai tapti archeologu ir „įdarbinti“ savo vaizduotę kitose kūrybinėse veiklose. Etno kampe visa šeima kviečiama surišti tradicinį šiaudinį sodą, saugantį namus ir jų gyventojus, sumeistrauti skudučius ar išmokti dainuoti senovinę sutartinę. Net dvi dienas vykstančios veiklos – puikus būdas šeimai praleisti savaitgalį.

Visuomenei tampant vis pastabesnei, jautresnei kultūros paveldui, ne viena kultūros vertybė buvo išgelbėta nuo sunaikinimo ar beatodairiškos komercinės invazijos. Tačiau kultūros paveldui pasitarnauti galime ir saugodami savo artimiausioje aplinkoje esančias vertybes – pastebėti jas ir padėti joms išlikti.  Kaip sako renginio organizatoriai, išsaugoti kultūros paveldą nėra sunku, reikia tik trupučio žinių. Būtent Heritas kūrybinės dirbtuvės ir ten susirinkę paveldo entuziastai lankytojams pasiruošę dovanoti praktines žinias, kaip kurti paveldui draugišką aplinką. Apsilankykite ir dalyvaukite!

Marija Dautartaitė

Atgimstantis malūnas prie Vištyčio ežero

Dažnai naudojame posakį „kovoti su vėjo malūnais“, tačiau nesusimąstome, kad Lietuvoje jų lieka vis mažiau, dalis likusių – besparniai, tad kovoti jau nebėra su kuo. Tačiau kuo liūdnesnis malūnų paveldo likimas, tuo labiau džiugina naujienos, kai kokį nors iš jų nusprendžia atgaivinti. Atgimsta 94 metus skaičiuojantis legendinis malūnas, stovintis prie trijų valstybių sienos!

Dalijamės Loretos Juodzevičienės straipsniu iš lrytas.lt ČIA

Nemokami muziejai – paskutinį mėnesio sekmadienį

Nuo šių metų pradžios, kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį muziejų nuolatines ekspozicijas visi lankytojai galės lankyti nemokamai! Buvusi kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson dar praeitų metų pabaigoje patvirtino naują, išplėstą nemokamo muziejų lankymo modelį – 2018 m. toks modelis buvo taikomas tik moksleiviams. Anot buvusios ministrės „[…] toks sprendimas bus ypač parankus šeimoms, kai jos nariai kiekvieno mėnesio paskutinį sekmadienį visi kartu galės praleisti nemokamai apsilankydami pasirinktame muziejuje“.

Kol kas šis modelis taikomas nacionaliniuose ir respublikiniuose muziejuose, pavaldžiuose Kultūros ministerijai, nors rekomenduojama nemokamą lankymą taikyti ir kituose, savivaldybių ar kitoms ministerijoms pavaldžiuose, muziejuose. Muziejai, įprastai nedirbantys sekmadieniais, prisitaikys prie naujojo modelio ir paskutinį mėnesio sekmadienį atvers duris lankytojams.

Nuolatines ekspozicijas nemokamam lankymui atvers:

1. Kernavės archeologinės vietovės muziejus
2. Kauno IX forto muziejus
3. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus
4. Maironio lietuvių literatūros muziejus
5. Trakų istorijos muziejus
6. Lietuvos jūrų muziejus
7. Žemaičių muziejus „Alka“
8. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai
9. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus
10. Lietuvos liaudies buities muziejus
11. Lietuvos aviacijos muziejus
12. Lietuvos švietimo istorijos muziejus
13. Lietuvos etnokosmologijos muziejus
14. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus
15. Lietuvos dailės muziejus
16. Lietuvos nacionalinis muziejus
17. Šiaulių „Aušros“ muziejus

Iki susitikimo muziejuose!

Daugiau informacijos apie muziejų lankymą, ekspozicijas, ekskursijas ir registraciją – muziejų interneto puslapiuose.

Parengta pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos ir projekto „Muziejus – mokykla – moksleivis. Muziejų ir bendrojo lavinimo mokyklų nacionalinis partnerystės tinklas“ informaciją.

Kvietimas dalyvauti Trumpametražių filmų konkurse „Didžiuojamės mūsų paveldu, atviru pasauliui“

ES delegacija Europos Taryboje su Europos Tarybos parama kviečia dalyvauti pirmajame Trumpametražių filmų konkurse tema „Didžiuojamės mūsų paveldu, atviru pasauliui“. Organizatoriai kviečia savo kūrybiškumą atskleisti naudojantis filmavimo kamera ar tiesiog išmaniuoju telefonu. Filme pristatomas paveldas tikrai neprivalo apsiriboti vien gražiais senais pastatais su įdomia istorija. Juk paveldas apima kur kas daugiau – tai gali būti močiutės suknelė, kurtinanti muzika ar aplinkinius kosėti priverčiantis, bet jūsų namuose mėgstamiausias prieskonis!

Taisyklės:

  1. Konkursas atvira mėgėjams, neprofesionalams. Dalyviai turi būti vyresni nei 18 metų.
  2. Filmo trukmė turi būti nuo vienos iki trijų minučių (kartu su titrais).
  3. Filmas turėtų būti anglų arba prancūzų kalba. Galima kurti filmą gimtąja kalba su angliškais ar prancūziškais subtitrais.
  4. Konkursui pateikiamas filmas turi būti sukurtas ne daugiau nei prieš metus iki konkurso pabaigos.
  5. Įsipareigojimas dėl originalios muzikos naudojimo: filmai, naudojantys ne laisvai prieinamą (royalty-free) muziką, nedalyvaus galutinėje atrankoje.

Pagrindinis konkurso laimėtojas bus išrinktas tarybos, sudarytos iš Europos Sąjungos ir Europos Tarybos atstovų bei kino profesionalų. Antruoju laimėtoju taps daugiausia palaikymo socialinėse medijose sulaukęs filmas, taip pat apdovanojamas bus ir geriausio komentaro su filmo kritika autorius. Prizai – kameros ir kita fotografijos bei kinematografijos technika.

 

Savo trumpametražius filmus galite pateikti iki 2019 m. vasario 5 d.

Daugiau informacijos apie konkursą: https://www.coe.int/en/web/human-rights-channel/film-competition